Vasario 8 -ąją dieną visi ateisime į Savanorių kapines Jiezne. Ir kaip čia neprisiminsi šių žodžių: „O ar yra gražesnė idėja negu Tėvynės meilė? Ar yra kilnesnė mirtis negu už jūsų močiutės, sesutės, vaikučiai, tėvai buitį?! Tad nesisielokite, neliūskite ir kartu su manimi pagarbos žodžiais minėkite… Lietuvą ir jos kilniausius vyrus, kurių dvylika vardų man pavyko susekti. Jie ilsisi Jiezno kapuose ir prašo… ne tik pagarbos, ne tik amžino poilsio, bet ir Lietuvai gero linkėti… (Generalinio štabo pulkininkas, vėliau divizijos generolas S.Zaskevičius 1931 m.)
1919 m. vasario 11 – 12 dienomis Jiezne
Bolševikai 10 d. vakare atsitraukiančios Lietuvos kariuomenės kariškių toliau nepersekiojo. Jie nuavė, nurengė žuvusius mūsų kovotojus. „Jie gulėjo suversti vienas ant kito. Nuogi arba su baltiniais, perkirstais veidais, subadyti, atviromis akimis arba kietai sugniaužtomis rankomis, pervertas durklu kelis kartus gulėjo Liciškėnų kaimo žmogus Juozas Daunoras. Tai pirmoji sovietinio genocido auka krašte. Kapinių pakraštyje jie buvo netvarkingai apkasti.
Vasario 11 d. mūsų miestelyje nuvertė dar 1911 m. pastatytą paminklą carui Aleksandrui Antrajam, baudžiavos panaikinimo iniciatoriui (Vėliau po bolševikų antplūdžio jis vėl buvo užkeltas ant postamento – V.K.). „Vasario 11 d. Jiezno aikštėje Tarybų Respublikos papročiu po Caro išvaduotojo paminklu buvo palaidotos revoliucijos aukos: nukautas raudonasis skyrininkas ir pulko ūkvedys. Abu buvo palaidoti paprastų pušų lentų, išmuštų raudona medžiaga, karstuose“.
Vasario 11 d. Jiezne buvusias bolševikų pajėgas papildė 7 šaulių pulko vado padėjėjo karininko Aleksandro Ružancovo vadovaujama „Jiezno ypatingoji rinktinė“, kurią sudarė trys kuopos su 4 kulkosvaidžiais. Iš viso miestelyje buvo sutelktos penkios kuopos (ne mažiau 800 žmonių – V.K.), antroji kuopa buvo Liciškėnų kaime. Jos uždavinys buvo apsaugoti rinktinės užnugarį. Pirmoji kuopa buvo rezerve miestelio kapinių teritorijoje. Jiezno komendantu buvo paskirtas pulko I bataliono vadas A.Jankauskas. Jo įsakynu miestelyje paskelbtame atsišaukime buvo uždrausta gyventojams vykti iš vienos vietovės į kitą bolševikų užimtame rajone bei būriuotis daugiau kaip trims asmenims vienoje vietoje.
Naktis į vasario 12 dieną praėjo ramiai. Buvo sutvarkyti telefono ryšiai su pulko štabu Stakliškėse. Buvo sužinota, kad bolševikai užėmė Punią ir veržiasi Alytaus link.
12 -ąją dieną, vos išaušus, buvo išsiųsti žvalgai įvairiomis kryptimis. Raiteliai žvalgai, vadovaujami Gavriliuko, buvo išsiųsti į Birštoną – Prienus. Žvalgai grįžo su blogomis naujienomis, šiaurėje Košėnų (Kašonių – V.K.) dvare pėstieji buvo apšaudyti daugybe priešų šautuvų ugnimi. Raiteliai iki Birštono nepriėjo. Kadangi buvo iš įvairių pusių šaudoma, tad nebuvo pereita net Verknės upė. Gyventojų žiniomis, baltųjų lietuvių pajėgos Prienuose siekė arti 300 žmonių, buvo laukiama vokiečių iš Kauno.
Žvalgyba buvo atliekama blogai, per daug atsargiai. Raudonarmiečius nervino šaudymas, tam padėjo ir savas užpakalis: savo papročiu kareiviai išsiskirstė į kaimus beieškodami pieno, duonos ir kiaušinių. Ir, kaip visada, šaudė į dangų, nesigailėdami šovinių.
Liciškėnų žmonės mena…
Stasys Ligeika, gimęs 1909 metais, 1965 metais pasakojo, kad šaudydami jie vos neuždegė Ligeikų tvarto. Gerai, kad žiema buvo. Iš namų bolševikai nustvėrė visus kiaušinius, lašinių paltį, grietinės indą, pasiūlė tabokos.
Adomas Pempė, gimęs 1900 m., pasakojo, kad atėję du bolševikai iš jo atėmė darbinę milinę ir veltininę kepurę, ieškojo svaigalų, bet nerado. Paėmė didelį bakaną juodos duonos.
Kazlauskas Antanas, gimęs praėjusio amžiaus pabaigoje, tarnavęs Pirmajame pasauliniame kare rusų kariuomenėje, patekęs į vokiečių nelaisvę, grįžęs jau po bolševikų invazijos, prisiminė tėvų pasakojimą, kad užėję bolševikai labai norėjo pieno. Bet šeimininkai jau buvo spėję jį paslėpti, tad atidavė sugižusį, jau rūgstantį. Tiko ir tokis.
Kazlausko Juozas pasakojo, kad tuo metu jo tėvai gyveno prie Svėdubės. Užėję į gryčią, jie nugriebė duonkubilį ir prisidėjo jį raugintų kopūstų, o buvusį raugą iš karto prarijo.
Andrius Rakickas prisiminė, kad du užėję bolševikai pareikalavo jiems išvirti tris vištas. Ir tai jo mama per dvi valandas turėjo padaryti. Kiekvienas po vištą suvalgė, viralo visą puodą išsrėbė, o vieną išvirtą vištą išnešė „tovarščiam“. Tai buvo papasakota 1965 metais.
Visi Liciškėnų kaimo gyventojai septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje gerai žinojo apkasus, kur buvo įsikūrę bolševikai. Tie apkasai buvo Alksnyno miškelyje. Tai buvo 1915 m. carinės kariuomenės apkasai gynybai nuo greit besiveržiančios kaizerinės kariuomenės. Juose ir įsikūrė 1919 metų vasario pradžios dienomis bolševikai. Vienok, apie 1968 metus buvo pradėta melioracija ir to istorinio ženklo neliko. Bolševikai daugumoje buvo įsikūrę pas Daunorus, turėjusius didelę sodybą Pikelionių link. Bolševikai Liciškėnų žmonėms paliko labai trumpalaikį, bet slogų įspūdį, kaip skurdžiai vengiantys darbo ir užsiimantys plėšikavimu. Po 20 metų jie jau žinojo, ko iš bolševikų galima laukti.
Lietuvos kariuomenės daliniai 1919 m. vasario 11 – 12 dienomis
Antrojo pulko likučiai vasario 10 dienos vakare pasitraukė į Prienus. Karininkas Stasys Zaskevičius pavedė vėlavusios atvykti iš Alytaus pirmojo pėstininkų pulko pirmosios kuopos vadui Antanui Žemaičiui su visa kuopa saugoti Birštono kilpą. Karininkas Stasys Zaskevičius susisiekė su vadovybe, planavo naują puolimą, išvargę kariai ilsėjosi.
„Vasario 12 d. iš Kauno į Prienus atvyko saksų samdomojo dalinio kapitono Heegerio vokiečių rinktinė – dvi pėstininkų kuopos su sunkiaisiais kulkosvaidžiais, pionierių skyrius ir dvi lengvosios patrankos. Su kapitonu Heegeriu buvo susitarta dėl bendrų veiksmų prieš raudonarmiečius. Jiezno puolimo planas buvo paruoštas drauge vasario 12 d. Jis buvo panašus į vasario 10 d. planą. Tik dabar pulti raudonarmiečius buvo sutelkta daugiau jėgų. Puolimas buvo suplanuotas šitaip:
Kapitono Heegerio vokiečių rinktinė žygiuoja iš Prienų pro Birštoną ir puola Jiezną iš pietų nuo Jundeliškių, pro Antanavos vienkiemį Jiezno kryptimi.
Karininko Stasio Zaskevičiaus jungtinė ir Pirmojo pulko karininko A. Žemaičio kuopos puola Jiezną iš pietvakarių – nuo Būdos Sokonių kryptimi, 103,5 aukštumą – Jiezną. Husarų būrys žvalgo dešiniajame sparne, apeidamas Jiezno ežerą.
Vokiečių von Wulfeno raitųjų žvalgų komanda turėjo pulti Jiezną iš šiaurės. Kapitonas Heegeris ryšį su jo valdžioje veikiančia von Wulfeno komanda palaikė raiteliais per užšalusį Nemuną.“
Puolimo pradžia buvo numatyta vasario 13 d. popietinėmis valandomis. Kad vokiečiai lietuvius atskirtų nuo raudonarmiečių, jiems ant rankovių buvo prisegti balti keturkampiai.
Pirmojo pėstininkų pulko antrosios kuopos vadai – narsumo Jiezno kautynėse pavyzdys
Ne paslaptis, kad antrojo pėstininkų pulko kuopa, puolusi Jiezną vasario 10 d. ir netekusi dalies karių, buvo šiek neigiamai psichologiškai paveikta. Todėl naujų jėgų įsitraukimas į kovą su bolševikais buvo labai svarbus. Karininko Antano Žemaičio kuopoje buvo nemažai karininkų, susijusių su Jieznu: Antanas Žemaitis, Antanas Pošiūnas, Zigmas Talevičius ir karininkas iš Musninkų Adomas Treideras. Pirmieji trys atvyko į Jiezną agituoti savanorius stojimui į Lietuvos kariuomenę. Dirbdami kartu su klebonu Jonu Galaune, jie daugiau nei 50 savanorių nukreipė ginti Tėvynę. Žvelgiu į jų nuotraukas ir matau, kokias kančias tolesniame gyvenimo kelyje jie patyrė, neišdavę priesaikos Lietuvai. Zigmas Talevičius labai gerai žinojo Jiezną, nes buvo gimęs Darsūniškyje 1894 m. Narsiai dalyvavo Jiezno mūšyje ir daugelyje Nepriklausomybės kovų. 1936 metais pakeltas į pulkininkus. 
Sovietams okupavus Lietuvą, iš kariuomenės atleistas. Nacių okupacijos metu dalyvavo antinacinėje veikloje. Sovietams sugrįžus, įsijungė į pogrindinę veiklą. 1948 m. su šeima buvo ištremtas į Irkutsko sritį. 1956 m. birželio mėnesį iš ten buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą, Kauno geležinkelio stotyje mirė. Garbingo kario kovos pradžia buvo Jiezne.
1896 m. Švenčionių rajone gimęs karininkas Antanas Pošiūnas įstojo į pirmąjį pėstininkų pulką. Dažnai 1918 m. gruodžio mėn. būdavo Jiezne, ruošė būsimus savanorius. Narsiai kovėsi Jiezno mūšyje, vėliau kitose Nepriklausomybės kovose. Už narsą buvo apdovanotas Vyties kryžiumi. 1937 m. buvo 
pakeltas į pulkininkus. 1940 m. birželyje ėjo Vilkaviškio komendanto pareigas, įžengiantiems sovietams rankos nepadavė. 1941 m. birželio 14 dieną sovietų buvo ištremtas į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, šeima – į Jakutiją, kur mirė žmona. Antanui Pošiūnui leista sugrįžti į Lietuvą tik 1962 m. 1983 m. kautynių Jiezne dalyvis mirė Pabradėje.
„Karininkas Antanas Žemaitis antrosios Pirmojo pėstininkų pulko kuopos vadu buvo paskirtas jau 1918 m. gruodžio mėn. 29 dieną, susirinkus savanoriams. Narsiai kovėsi Jiezno mūšyje. Kovėsi kitose Nepriklausomybės kovose. Už narsumą jose buvo 
apdovanotas Vyčio kryžiumi. Vėliau buvo apdovanotas Nepriklausomybės kovų medaliu „Šaulio žvaigžde“, 1937 m. majoro laipsnyje išleistas į atsargą, mirė 1938 metais. Štai ką antrosios kuopos vadas prisimena apie 1919 m. vasario 13 dieną. „Vasario 13 dieną buvo nutarta pulti Jiezne esančius bolševikus. Tiksliam priešo priešakinių postų išaiškinimui visą naktį buvo vedama energinga žvalgyba karininkams Pošiūnui ir Treideriui vadovaujant. Naktis buvo nepermatomai tamsi, snigo. Ryto metą abi kuopos buvo suvestos į vieną batalioną. Batalionui buvo pavesta vadovauti karininkui Žemaičiui, pirmojo pėstininkų pulko antrajai kuopai – vadu buvo paskirtas karininkas Treideras, antrojo pėstininkų pulko kuopos vadu buvo paskirtas karininkas A.Pošiūnas.“ Pirmojo pėstininkų pulko karininkai antrajame mūšyje užėme išimtines vadovavimo pozicijas.
„Pradėjus puolimą bolševikai atidengė smarkią ugnį iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Dar nepratę prie kautynių antrosios kuopos savanoriai, pagauti baimės, puolė ant žemės. Kadangi tik griežtu ir energingu kuopos judesiu buvo galima demoralizuoti priešą ir jo ugnį, todėl atviroje vietoje išėjau prieš kuopą. Užteko šio mano poelgio ir kelių žodžių: „Ką, vyručiai, baisu pirmyn“, ir grandinė pakilo iki Jiezno paėmimo, nė vienas savanoris be komandos neatsigulė…“
Puolimo pradžia
Jau vasario 12 d. lietuvių kuopoms buvo paskelbtas karininko Stasio Zaskevičiaus nurodymas: „Tai turi būti galutinis mūšis, turim daug spėkų ir privalom bolševikus visiškai išvaikyti“. „Antrasis Jiezno puolimas prasidėjo vasario 13 -osios rytą. Esant ūkanotai dienai, lietuvių ir vokiečių rinktinėms pavyko iš visų pusių priartėti prie miestelio. Vokiečių artilerijai apšaudžius miestelio pakraščius, pirmoji puolė karininko S.Zaskevičiaus vadovaujama rinktinė. Tarp bolševikų kilo panika, o miestelio gyventojai slėpėsi mūriniuose pastatuose – bažnyčioje ir ligoninėje.
Kovotojo Juozo Pauliukevičiaus atsiminimai
„Per grandines perbėgo įsakymas šaudyti. Lengvai paspaudžiau savo berdanką. Trenksmai tyloje susiliejo. Viskas, kas buvo užpakalyje, kas rišo prie namų, dingo praeitin, vakardienos atsiminimais, parako gare išnyko. Mačiau, kaip ugnis žibėjo iš Jiezno pusės. Bažnyčios bokštai tamsiose angose atrodė turį po kelias žvakes, kurių liepsnos čia gesdavo, čia vėl atgydavo. Tai bolševikų kulkosvaidžių lizdai, iš kurių jie šienavo. Unkšdamos kulkos kirto viršugalvėse šakas ir taškė priešais sniegą. Šaudėme daugiausia į bokštus. Berdanka pradėjo rausti – vos prikišdavau prie sniego – ššš… Baltas garo debesėlis prie nosies galo šaudavo aukštyn. Mačiau, kad ir visi kiti taip šaldė savo šautuvus, nes kaitroje gruzdas medis neskaniai kvepėjo. Iš mūsų pusės atsiliepė ir patranka. Sviediniai pralėkė šalia ir sudulkėjo šone, kiti tėškė į ežerą. Pagaliau trenksmą ir ugnį pamatėme ir bokštuose. Pataikė ir ten. Į ausį iš dešinės jau rėkė:
– Pasiruošt šturmui! Toliau perduot!
Ir vos nubėgus šiai žiniai, pradėjo kilti vyrai.“
Jiezne – pergalė! Bolševikai belaisviai
Jiezne bolševikai pakriko ir pradėjo trauktis: vieni į Liciškėnus, kiti – į Butrimonis. Anot Juozo Pauliukevičiaus, „miestelyje, kuris prieš 1,5 valandos buvo toks svetimas, nebuvo laiko dairytis ir džiūgauti. Buvo tuojau sudaryti patruliai. Patrulis, šautuvą atkišęs, turėjo užeiti į kiekvieną pastogę ir pasižiūrėti, ar nėra ginkluotų ir pasislėpusių priešų.
Buvo nuostabi ši medžioklė. Pakraigėse, užpečkyje, po lovomis, rūsiuose, tarp įvairių daiktų – vamzdį atkišus sukrutėdavo ir išlįsdavo bolševikas. Tamsiaveidžiai vyrai, baltomis panosėmis, vaikėzai po rūsčiomis avikailių kepurėmis, juodais kailinukais, apibrizgusiomis milinėmis, šmėkliškai išbalę, buvo varomi klebonijon. Pogrindis po gyvenamaisiais namais 
buvo laikinasis Jiezne suimtiems belaisviams kalėjimas. Jų surinkome nemažai. Prie langelių sustoję jie žiūrėjo aukštyn toli ir toli gražu ne taip karingai nusiteikę. Buvo tokių, kurie mirkteldavo akį, prisikišdavo arčiau ir ištardavo:
„Drauge, duok tabako, gausi laikrodį“.
Kitas kovos laukas – Liciškėnai
Pagrindinės bolševikų jėgos traukėsi Stakliškių link, per Liciškėnus. „Gurguolės žmonės ir tie, kurie buvo pastatyti prie kareivių milinių ir maišų, pametę dalį turto netvarkoje, pasileido bėgti vežimais ir rogėmis Liciškėnų keliu. Bet jiems tai daryti trukdė vokiečių von Wulfeno raitųjų žvalgų komanda, įsitaisiusi su keliais kulkosvaidžiais 121 aukštumoje (dabartinis Popšų kalnas). Jie tiesiog skynė vieškeliu besitraukiančius bolševikus. „Liciškėnų kaimas ir laukai iš abiejų jo pusių buvo prigrūsti bėgančių raudonarmiečių, juos pasitiko vokiški kulkosvaidžiai, o lydėjo vokiška krapnelė. Bandymai sulaikyti bolševikus nepavyko. Bolševikus galėjo išgelbėti jų antroji kuopa, tačiau panika paralyžiavo ir ją“.
„Keturi mūsų kulkosvaidžiai buvo sudėti į porines roges. Arkliai ėmė bėgti kaip patrakę. Bet per pačius Liciškėnus abu arkliai buvo nukauti ir kulkosvaidžiai liko ugnyje… Bėgančių padūkėlių banga nusinešė nemažą antros kuopos dalį. Palaukę besitraukiančių iš Jiezno vadų, likusieji kuopos nariai ėmė trauktis“.
Lietuvių nuostoliai buvo nedideli. Pėstininkai toliau Liciškėnų nežygiavo. Tai atsisakė daryti ir kapitono Heeger saksų dalinys. Jie pareiškė, kad savo užduotį išvyti bolševikus iš Jiezno vokiečiai yra įvykdę. Tik lietuvių husarų būrys buvo išjojęs į Pikelionių aukštumas.
„Septintojo bolševikų šaulių pulko vadas su Stakliškėse esančiomis keturiomis kuopomis buvo apsistojęs Pikelionių miške. Iš bėgančių raudonarmiečių sužinojęs,kad Jieznas yra apsuptas, ir pastebėjęs raitelius Pikelionių aukštumose, pasitraukė į Stakliškes. Iš raudonarmiečių buvo paimta 4 kulkosvaidžiai, 50 šautuvų, dvi lauko virtuvės, daug aprangos ir amunicijos. Bolševikai neteko kelių vėliavų išmargintų rusų ir lietuvių kalbomis.
Sutemus lietuvių rinktinė apsistojo Jiezne. Husarų būrys saugojo barą Pikelionių riboje. Greit atėjo žinia, kad, gindamas Alytų, tą pačią dieną nuo bolševikų žuvo Pirmojo pėstininkų pulko vadas, pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. Su juo komandoje kovojo krašto savanoriai Stasys Jakimavičius, Juozas Beržinskas, Petras Vaitkevičius.
Prie nukautųjų
Kautynėse su bolševikais abiejuose mūšiuose lietuviai neteko 18 karių, 6 iš jų tuo metu buvo nežinomi, neatpažinti. Šiuo metu jau žinomos 16 žuvusiųjų pavardės, jas skelbsime kitame straipsnyje. „Netrukus nuėjome prie kapinių. Čia gulėjo mūsų vyrai, kurie pirmą kartą puolė Jiezną ir savo vado Cetuchino išduoti pateko bolševikų nelaisvėn. Jie gulėjo suversti vienas ant kito. Nuogi arba su baltiniais, perkirstais veidais, subadyti, atviromis akimis ir kietai sugniaužtomis rankomis. Raudonųjų jūrininkų kuopa, buvusi Jiezne, žiauriai nužudė ir apiplėšė beginklius belaisvius. Niekad negalime užmiršti to vaizdo – savų ginklo draugų, dabar bejausmių, sudraskytų ir žmonių – žvėrių išniekintų. Negyvųjų kūnai buvo apibarstyti suplėšytų maldaknygių lapais. Stovėjome, žiūrėjome į juos, o kas darėsi kiekvieno širdyje – sunku aprašyti“.
Vyties kryžius už didvyriškumą Jiezno mūšyje
„Kovojant ties Jieznu 1919 m. vasario 13 d. eilinis Staugaitis (antrojo pėstininkų pulko) su draugais buvo išstatęs kulkosvaidį, kuriuo apšaudė priešo apkasus. Tačiau, nežiūrint smarkios mūsų ugnies, priešas iš apkasų nesitraukė, o į lietuvių šūvius atsakė smarkia ugnimi. Tada kuopos viršila įsakė užimti dešiniau apkasų esančią aukštumėlę, kur buvo patogi vieta kulkosvaidžio lizdui, iš kur buvo galima sėkmingiau apšaudyti bolševikus.
Viršilai sukomandavus užimti numatytą punktą, dėl smarkaus priešo šaudymo kariai bijojo pakelti galvas. Tačiau eilinis Jonas Staugaitis kartu su viršila, nežiūrėdami pavojaus gyvybei, nunešė kulkosvaidį į aukštumą ir iš ten paleido ugnį į priešo apkasus.
Šis žygis bolševikams buvo didelė staigmena ir jie, kulkų priversti, metė pozicijas. Už šį žygdarbį Jonas Staugaitis apdovanotas Vyties kryžiumi. Jis buvo kilęs iš Jankų valsčiaus Zavorkų kaimo.
Gynė gimtuosius namus
Mūšyje su bolševikais labai pasižymėjo Pirmojo pėstininkų pulko antrosios kuopos vadas Adomas Treideris (1885 – 1943).
Jis gimė Musninkų kaime, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo carinėje kariuomenėje. 1918 m. gruodžio 29 d. su namiškių ir Jiezno klebono J.Galaunės palaiminimu išvyko į Alytų, įstojo į pirmojo pėstininkų pulko pirmąją kuopą. Dalyvavo mūšio su bolševikais Jiezne antrajame etape. Buvo paskirtas Pirmojo pėstininkų pulko kuopos vadu, rodė pavyzdį įsiverždamas į Jiezno miestelio centrą, o vėliau vydamas bolševikus iki pat Pikelionių. Po dviejų mėnesių už pasižymėjimą mūšyje buvo pakeltas į karininkus, vėliau už didvyriškumą kituose kovų mūšiuose apdovanotas Vyties kryžiumi. Nuėjo karinę karjerą pirmajame LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke iki majoro, 1937 m. buvo išleistas į atsargą. Gyveno Ukmergėje. 1943 metais žuvo, palaidotas Ukmergės kapinėse.
Apie prieniškių devyniolikmečio Jono Žiūros ir septyniolikmečio Jono Liutkaičio didvyriškumą Jiezno mūšyje jau esame rašę krašto spaudoje.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“