Ir ko tik kaime nėra…

Dar visai neseniai posakis „ir ko tik kaime nėra“ turėjo kitą potekstę – viso ko gausą. Siūruojantys javų laukai, pilnos ganyklos karvių, kiemai – vištų, tvartai – kiaulių. Savaime suprantama, už viso to buvo žmogus, daug žmonių – mokykloje, sveikatos įstaigoje, verslo bendrovėje. Žemdirbys jautėsi savo ūkio šeimininkas, nes galėjo įdarbinti kaimynus, išmaitinti šeimą, mokesčiais paremti valstybę. Atvertos valstybių sienos, trinktelėjusi technikos ir technologijų pažanga į pokyčių verpetą įsuko visus senojo žemyno ūkininkus ir gyvenančiuosius kaime. Antai Vokietijoje per pastarąjį dešimtmetį ūkių skaičius sumažėjo perpus. Priežastis paprasta – tam pačiam rezultatui pasiekti reikia mažiau darbuotojų, gamybos kaštai mažinami ūkius stambinant, diegiant automatizuotas sistemas. Su žemdirbyste iki šiol sieta socialinė kaimo politika paliekama diskusijų laukui. Jau pati kaimo sąvoka skirtingai traktuojama Alpių ar Baltijos šalyse.

Lietuvos kaimas istoriškai buvo ir šalies ekonomikos, ir politinės nepriklausomybės donoras. Šiandien kaimas gyvena pagal pačių pasirašytus ES Bendrosios žemės ūkio politikos dėsnius, kai visas dėmesys skiriamas žmonių sukurtų taisyklių laikymuisi, o ne prioritetu laikant rezultatus. Prieš gerą dešimtmetį už atitinkamas Briuselio išmokas garbūs kaimo gyventojai atsisakė gamybos (privalėjo parduoti karves). Vėliau šernai į Lietuvą įnešė kiaulių maro užkratą. Nors didžiausius nuostolius patyrė dideli komerciniai ūkiai, valstybės prievaizdai užsimojo prieš kaimiečius, savo tvarteliuose laikančius po vieną kitą penimę. Vėl mosikuojama tikromis ar menamomis Briuselio direktyvomis.
„Kaip aš galiu investuoti į gamybos plėtrą, jeigu nežinau, ką nutars politikai“, – kalba vokiečių ūkininkas. Po šitais jo žodžiais pasirašo ir kolega lietuvis. Nežinia ir situacija pasinaudojusieji verslininkai su prekybininkais skatina smulkiuosius ir mažažemius ūkininkus atsisakyti verslo, jaunimą rinktis miestą ar Londoną. Vietos politikai orientuoja žemės ūkio produkcijos gamintojus stambinti ūkius, kooperuotis. Teoriškai taip būtų kuriamos darbo vietos, dėl produkcijos kainų vyktų realios derybos. Socialinis kaimo klimatas, deja, toliau eitų erozijos keliu. Vienaip moralinė gyvastis palaikoma šeimos ūkyje, kitokius santykius kuria darbdavio ir samdinio priklausomybė.
„Esame praradę maisto nepriklausomybę“, – sako žinomas mūsų krašto ūkininkas. Dabar jau ne kaimas maitina miestą, o atvirkščiai – kaimietis važiuoja į miestą pirkti pieno, kiaušinių, duonos, netgi daržovių. Neseniai norą stoti į Lietuvos pieno gamintojų asociaciją pareiškė švedų ūkininkas, įsigijęs stambią karvių fermą Žemaitijoje. Labai garsiai šaukėme ir netgi parašus rinkome prieš užsieniečių invaziją, tačiau pastarieji prisipirkę ne tik fermų, bet ir bendrovių, podraug su dideliais žemės plotais. Mūsų rezignacija dėl agrarinio sektoriaus ateities ir prasmės gyventi kaime jiems tik į naudą.
Pastaruoju metu šalies politikų dėmesys koncentruojamas į miestų gyventojus. Juos galima pamaloninti įvairiomis mokesčių lengvatomis, prekybos centrų nuolaidomis ir pan. Į susitikimą atėję kaimiečiai valdžiai žarstys priekaištus ir reikalavimus. Miestiečiai – tik paplos, dar padėkos už kavą. Laiko svarstyklės rodo prarandamą kaimą. Dėl tikrų ar tariamų ES direktyvų aplinkosaugininkai reikalauja iš kiaulių ir karvių fermų bei vištidžių neskleisti blogų kvapų, apmokestina iš nuosavų ūkininkų šulinių karvėms gerti naudojamą vandenį, liepia saugoti pelkes, retus paukštelius ir varles. Lietaus vanduo dar neapmokestintas, bet juo galvijų girdyti negalima. Biurokratinių reikalavimų paketas kasmet didėja. Belgų ar olandų ūkininkas visiškai ramiai išlaisto tvartų srutas šalia gyvenvietės, nes ten jo pievos. Lietuvis stabdomas dar nė neišvažiavęs iš karvių fermos kiemo. Dėl įvairiausių žemės ūkio gamybos apribojimų maisto produktų savikaina auga, parduotuvėse ūkininko dalis kainoje sudaro 20 proc., nors vartotojui aiškinama, jog žemdirbys kalčiausias dėl kylančių pieno, duonos, mėsos kainų. Valgytojų aistras dar pakaitina oficialūs pranešimai apie kaimui ir žemės ūkiui kasmet skiriamus šimtus milijonų eurų. Kai į vieną krūvą sudedamos viešosios žinios apie kaimo socialinę struktūrą, nuogirdos apie stambių ūkininkų milijonus ir žemdirbių protestus Briuselyje, mišinys tampa sprogstamasis. Štai kur visų mūsų valstybės nelaimių šaknys.
Laiku išbėgęs kaimo jaunimas lygina darbo ir gyvenimo kokybę Jungtinėje Karalystėje (JK), Ispanijoje ar Norvegijoje. Tėvynėje likę mylimi tėvai, artimieji, tačiau dauguma klasiokų čia pat JK. Kokios darbo sąlygos lauktų namuose? Net užsienio universitetus baigusiems, mokslą kuriantiems jaunuoliams Lietuvoje pasiūloma minimali alga.
Buvę ūkininkai, šiandienos politikai, verkauja dėl į užmarštį nukeliavusių linų, galudienių cukrinių runkelių, išeinančių kiaulių, nuostoliais grįstų pieno ūkių. Linų lietuvis atsisakė, nes ES nebuvo numačiusi išmokų. Panaši situacija prognozuojama ir kituose sektoriuose. Jeigu britai tikrai išeis ir išsineš savo milijardus, bendrijoje prasidės bado dieta. Jau šiandien Briuselio biurokratai svarsto, kam labiau reikia finansinės paramos: žemdirbiams ar pabėgėliams. Berlyno sienos neatstatysime. Kiekviena šalis turi savo specifiką, vieni moka gyventi taupiai, kiti švaisto lengvai gaunamas lėšas į kairę ir dešinę. Vokiečiai investuoja į agrarinį sektorių, vengrai – į tvoras nuo imigrantų. Tas pats Briuselis Lietuvą vadina vieno miesto šalimi. Ateityje šis kalambūras gali tapti rimtu argumentu apkarpyti ES agrarines išmokas arba suvis jas atiduoti miestų oro filtrams įrengti. Lietuvos urbanizacijos lygis jau šiandien siekia 67 proc., kai ES šalių vidurkis – 55 proc. Statistika negailestinga regionams. Nuo 2017 m. liepos iki 2018 m. liepos iš Lietuvos išvyko 23 292 gyventojai. Panevėžio miestas ir rajonas prarado 2233 gyventojus, Kelmė – 846, Šilutė – 833, Vilkaviškis – 913, Pasvalys – 702, Rokiškis – 788, Šakiai – 716, Biržai – 722. Prienų ir Birštono praradimai vos vos. Kaimo vietovių netektis kompensavo miestai: Vilnių papildė 2885 gyventojai, Klaipėdą – 2163. Pasipildė ir kurortinės vietovės: į Neringą atvyko 205 gyventojai, Palangą – 99.
Kažin, ar poilsio industrija atgaivintų kaimą, nors kurortų statuso siekia vis daugiau šalies savivaldybių. Kas pamaitins poilsiautojus, kas primins apie kaimo agrarinę kilmę? Su žaliuojančių laukų plynėmis konkuruos asfaltuoti keliai, trinkelėmis išklotos nelietuviško stiliaus sodybos ir vejoje išrikiuotos Kinijoje pagamintos plastikinės karvės, kiaulės, avys ir vištos.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *