Tautos kovinės šlovės sukakčiai Jiezno krašte – 100 (II). Vasario 10 -oji – sunki pirmojo mūšio Jiezne diena

„Jieznas, Žiežmariai, Žąsliai, Dauguva, Linkaičiai, Seinai, Varėna, Trakai, Valkininkai – tai pulko žygių per karą dėl Lietuvos nepriklausomybės ilgas, sunkus, ne gėlėmis barstytas, bet geriausių karių krauju laistytas ir jų lavonais klotas istorinis kelias… Pagerbę praeitį, nepaskęskime vien tik atsiminimuose, bet semkime iš jos viską, ką galime savo Tėvynės ir mūsų pačių dabarčiai ir ypatingai ateičiai kurti,“ – taip kalbėjo Lietuvos vyriausiasis kariuomenės vadas, divizijos generolas Stasys Raštikis, įteikdamas pulko vėliavą 6 -ajam Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulkui. Jiezno mūšį šlovina ir tai, kad šis po mūšio Jiezne buvęs Antrojo pulko dalinys, papildytas naujais kariais, tapo nauju pulku. Margio pulkas savo istoriją pradėjo irgi nuo Jiezno kovų. Šio ir LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko istorijos lemtingai ir neatsiejamai susipynė Jiezne.

1919 m. vasario 9 -oji diena, sekmadienis, Birštonas

1919 m. vasario 10 d. mūšio schema.

Vasario 9 dieną karininkas Stasys Zaskevičius su jungtine Antrojo pulko kovos kuopa praleido Birštone. Prieš tai jis, dar vasario 8 dieną būdamas Prienuose, susisiekė su Pirmojo pėstininkų pulko vadu karininku Antanu Juozapavičiumi dėl pagalbai reikalingos papildomos kuopos atsiuntimo į Birštoną prieš numatomą puolimą Jiezne. Buvo susitarta, kad iš Alytaus kariai atvyks per Punią. Bolševikams įsigalėjus dešiniajame Nemuno krante Alytuje, tai tapo neįmanoma. Pirmojo pėstininkų pulko kuopa, kurioje buvo nemažai Jiezno krašto žmonių, turėjo vykti į Birštoną per Prienų tiltą. Tarpukario kariniai strategai, kariškiai kritikavo karinės operacijos į Jiezną vadą Stasį Zaskevičių, kad jis nepalaukė, nors ir vėluojančios, paramos iš Alytaus.

Bolševikai 1918 m. vasario 9 – 10 dienomis.

Vasario 9 dieną Antrojo pulko husarai – žvalgai pastebėjo bolševikus Jiezno apylinkėse ties Pikelionimis. „Po trumpo susišaudymo husarai pasitraukė ir toliau sekė priešą. Vadovaujami įgudusių karininkų H. Goštauto ir Buterlevičiaus, raiteliai veikė sėkmingai, nors nebuvo gerai apmokyti. Raitelių žvalgai pranešė, iš kur juos apšaudė. Pagrindinės bolševikų jėgos stovėjo Liciškėnuose (tarp Pikelionių ir Jiezno), atskira bolševikų rinktinė veikė Butrimonių – Punios kryptimi“.

1919 m. vasario mėn. 9 -oji diena, Jieznas. Bolševikų įsiveržimas

Bolševikų plakatas, propagavęs „socialistinę revoliuciją“.

Pirmojo pėstininkų pulko Alytuje savanoris Juozas Saikevičius – Saikelis, gyvenęs kitoje pusėje nuo ežero Antanavo kaime, buvo parvykęs į Jiezną penkioms dienoms atostogų. Štai ką jis matė Jiezne 1919 m. vasario 9 dieną: „Sulaukęs šventadienio nuėjau Jiezno miestelin bažnyčion, o vėliau pasimatyti su draugais ir pažįstamais. Po pamaldų išėjau į rinką ir kalbėjausi su draugais.
Pro bažnyčią vieškeliu atjojo su riksmu apie 20 bolševikų, jie jodami kėlė didelį triukšmą, rėkė ant arklių, kad eitų, nes tie nenorėjo jų klausyti ir vos kojas vilko, rėkė ant žmonių, kad jiems kelią duotų.

Buvęs bolševikų, o vėliau Lietuvos kariuomenės karininkas Stasys Puzinas išgelbėjęs lietuvių karius nuo sušaudymo.

Bet žmonės jų labai nenoromis klausė: vos tik pamatė neprašytus svečius, tuoj ir liko tuščias miestelis. Visi skubino namo, nes bijojo bolševikų. Jie atjoję visi nulipo nuo arklių ir skubino į parduotuves medžioti maisto ir kitų jiems reikalingų daiktų. Aš buvau civiliai apsirengęs, tai jų ir nebijojau, bet, priešingai, kaip kareivis, norėjau pamatyti, kaip bolševikai atrodo.
O iš tikrųjų buvo ko pažiūrėti: vienų arkliai buvo su balnais, kitų dirbtini balnai (pančius persirišę per arklius, galuose kilpos). O jie patys irgi, – vieni civiliai, kiti kariai ir apiplyšę, kaip ubagai, o prie krūtinių buvo prisisiuvę raudonos spalvos kaspinus. Nulipę nuo arklių, puolė į krautuves medžioti maisto ir jau nė vienas negrįžo tuščiomis, bet daugiausia nešėsi duonos ir eidami graužė iš vieno kepaliuko. Rodos, devynias dienas nevalgę.
Kiek pabuvęs miestelyje ir pamatęs svečių darbus, skubinau namo pasakyti, kad paslėptų ką nors, nes atėję atims. Parėjęs namo, radau tik vieną motiną, o kiti buvo išvažiavę vestuvėsna.
Motina pradėjo verkti iš baimės, kad neatimtų paskutinės duonos. Bet mes pradėjome darbuotis: slėpėme valgomus ir nevalgomus daiktus, kad jie nerastų. O palikome tik dėl akių truputį duonos ir mėsos“.

Antrojo pėstininkų pulko kariai apkasuose 1919 m.

1919 m. vasario 10 d. (pirmadienis), pirmasis lietuvių puolimas prieš bolševikus
„Vasario 10 d. antroji suvestinė Antrojo pulko kuopa išvyko iš Birštono Jiezno kryptimi. Ji artėjo prie Jiezno, prisidengdama krūmuotais Verknės krantais ir pasitaikančiais miškeliais. Karininkas Stasys Zaskevičius skyrė kuopai tokį uždavinį: kuopa buvo padalinta į du būrius. Pirmasis būrys su lengvu kulkosvaidžiu, vadovaujant karininkui Cetuchinui, turėjo apeiti Jiezną iš vakarų pusės ir priešą pulti iš sparno. Antrasis būrys turėjo pulti Jiezną iš pietų, husarų būrys – apeiti Jiezno ežerą iš rytų pusės ir dengti

Jieznas 1921 – 1923 m.

kuopos dešinįjį sparną. Pulti turėjo pradėti II būrys, kad atkreiptų į save priešo dėmesį. Po to turėjo pulti I būrys. Visi veiksmai turėjo būti vykdomi greitai“ ( Žiūrėkite mūšio schemą, schemoje vietoje Sekionių turi būti Sokonys – aut.past.).

Divizijos generolas S.Zaskevičius – apie žygį į Jiezną
„Kadangi bolševikų jėgos faktiškai išsiblaškė Stakliškėse, Butrimonyse ir Jiezne, tai, mano manymu, buvo reikalinga neduoti joms prieš Prienų puolimą susijungti ir… sumušti atskirai. Arčiausiai stovėjo Jieznas, jį paskyriau pirmu puolimo objektu… Tam tikslu dešinio rinktinės sparno apsaugai nutariau išsiųsti į Šilėnus (2 km į rytus nuo Nemajūnų) vieną būrį su kavalerijos žvalgais, kuriam buvo įsakyta kontaktuoti Punioje su

Liciškėnų kaimo kryžius, žymintis kovos su bolševikais vietas.

artėjančiais alytiškiais (jie ten negalėjo patekti, – V.K.) ir, Punią paėmus, išvyti bolševikus iš Butrimonių“. S.Zaskevičius buvo užtikrintas savo kairiojo sparno saugumu, nes Kruonyje stovėjo pagal susitarimą su sąjungininkais palikta patikima vokiečių dalis.
„Gerai įsižiūrėjęs į Jiezno apylinkes, pastebėsi, kad per vieną, du kilometrus iš vakarų jis apsuptas miškų virtine. Ir miesteliui dominuoja dvi aukštumos: viena žiemių vakarų pusėje, antra – pietų vakarų. Slaptai surinkus jėgas Sakavičiuose (Sokonys – V.K.), prie pirmos galima praeiti pro Lingėniškių palivarką, o prie antros tiesiai iš Sakavičių. Jiezną iš rytų pusės lengvai galima apeiti pietų kryptimi, žemiau Antanavo dvaro.perkertant kelią į Alytų.
Puolimo laiką nustačiau vasario 10 d. iš ryto. Patį puolimo planą teks tik keliais žodžiais suglausti. Vienas stipresnis su lengvuoju kulkosvaidžiu puola Jiezną iš aukštumos, kitas būrys iš atskiro vienkiemio pusės, o likę raitininkai turi jį apeiti iš rytų pusės“.

Lietuvių kavaleristų būrio vadas, Jiezno komendantas, Vyties kryžiaus kavalierius Genrikas Goštautas.

Mūšyje dalyvavusio kario Antano Andriuškevičiaus atsiminimai
Antanas Andriuškevičius, drąsus marijampolietis, Antrojo pėstininkų pulko karys, taip po 10 metų prisiminė mūšio momentus: „Anksti rytą atsikėlę gauname šaltų produktų ir apie 12 valandą apleidžiame Birštoną. Pakeliui į Jiezną karininkai patikrina ginklus ir rinktinės vadas (S.Zaskevičius – V.K.) paaiškina, jog vykstame į Jiezną iš ten išvaryti bolševikus.
Visa mūsų žygio tvarka pasikeičia. Į visas puses siunčiama žvalgyba, kiti likę nuo pareigų traukiame plentu. Apie 15 val. pasiekiame kelionės tikslą. Prieš keturis kilometrus pradėjo rodytis Jiezno bažnyčios bokštai. Mūsų rinktinė padalinama į dvi dalis. Pirmoji dalis su kažkokiu karininku (Jokūbu Cetuchinu – V.K.) nužygiuoja į kairę pusę Jiezno link, o antroji šiek tiek dešiniau per ežerą. Grupės vadas karininkas Butkus pasiliko prie plento pušynėlyje maždaug prieš porą kilometrų nuo Jiezno, įsakydamas man pasilikti prie jo ir pasirengti savo pareigoms.
Begalinė kapų tyluma.Iki šiol pūtęs pietų vėjas lyg įsakytas nutyla. Praslinkus bent pusvalandžiui, kairėje Jiezno pusėje pasigirsta keletas šūvių, o vėliau iš visur pasklinda

Mūšio dalyvis, Vyties kryžiaus kavalierius, karininkas Jurgis Butkus.

kulkosvaidžių pragariškas juokas ir dažni šautuvų spjaudymai. Švilpdamos kulkos siekia ir mūsų stovyklą. Grupės vadas, atsigulęs į sniegą, per žiūroną seka Jiezną, kuris iš mūsų pozicijos labai aiškiai matosi. Karininkas Butkus paklausia manęs, ar aš neturiu kokių nors vaistų, nes jam esą labai skauda galvą ir krečia šaltis“.

Mūšyje dalyvavusio kario Juozo Pauliukevičiaus prisiminimai
Mūšyje dalyvavęs Antrojo pėstininkų pulko karys Juozas Pauliukevičius (1891 – 1955), vėliau už didvyriškumą apdovanotas Vyties kryžiumi, labai gyvai, detaliai pateikė kovos dienų prisiminimus, sudėtingą kovos nuotaiką: „Sniegas drebia į mus, lipina veidus ir akis. Pakėlus vokus jauti, kaip stumdai jau susirinkusį, tirpstantį sluoksnį. Žiūriu kairėn, žiūriu dešinėn. Mirganti baltuma merkia akis. Draugų tik galvos matyti iš sniego. Priešais vis dar akys mato Jiezno miestelį, bet sūkuriuos jis pasirodo arba vėl pranyksta.
Staiga kairiajame sparne šūviai. Skardūs šūviai sutratena kaip ilgas, miklus botagas gero bernioko rankoje. Vienu metu priešais užkukuoja, lyg netvirtai, per skubiai gegužė –

Mūšio dalyvis, Vyties kryžiaus kavalierius Juozas Pauliukevičius 1928 m. (dirbo pašte).

bolševikų kulkosvaidžiai. Jie toliau, šalia mūsų. Kylame, stebime priešakin ir šonan. Ar priešas mus užmiršęs ir paliks čia sniegui sudoroti. Purtom sniegą, laužomės visais sąnariais. Šaltis eina ranka rankon su priešu. Reik šautuvą išleisti, kad gyviau kraują praleistum šalstančiomis dalimis.
Pūga pasidarė lėtelesnė. Iš tolo ryškėja Jieznas su savo susispaudusiais trobesiais, virsta lyg naujai dažomas tamsesniais dažais. Kažin kas nurodo ir mes pamatome be šūvių garsų ir judesį neaiškioje baltybėje.
Miestelis ant kalniuko.Tai dabar visai jį gerai matau. Iš jo bėga juodi kūnai. Po du, po tris, po penkis grupelėmis. Žemyn iš miestelio, kur į vėjuje besiblaškančią.(…) Dar vienas kitas nubėga, su jais nuskamba ilgi, ploni paskutiniai šūvių garsai. Vėl iš kažin kur ateina žinia,kad priešas bus sumuštas. Gulime sniege, kalename iš šalčio dantimis ir spėliojame, patys atsakymus susidarome, bet neįsitikiname. Kas iš to miestelio bėga?

Nesėkmė

Narsiai kovęsis mūšyje Vyties kryžiaus kavalierius Stasys Sodnaitis.

Tų dienų kovų dalyvis, į JAV pasitraukęs pulkininkas leitenantas, karo istorikas Kazys Ališauskas (1898 – 1979) šio pirmojo mūšio baigtį aprašė taip: „Tačiau vasario 10 dienos puolimas dėl ruso karininko Cetuchino iš anksto apgalvotos išdavystės žlugo. Savo vadovaujamą būrį Cetuchinas tiesiog nuvedė pas bolševikus. Daugumas kareivių suprato jo išdavystę ir pasitraukė atgal, bet visgi didelė dalis kareivių pateko pas bolševikus.
Tuo laiku Jiezno pakraštyje buvo bolševikų 7 -ojo šaulių pulko tik 4 kuopa, kuriai vadovavo lietuvis Auglys. Jis nenorėjo kariauti su savaisiais, perbėgo pas lietuvius ir pasidavė.
Karininkas Stasys Zaskevičius, kuris buvo prie II būrio (kuriame kovojo ir Juozas Pauliukevičius), puolė Jiezną iš pietų ir buvo prieinąs miestelio pakraštį. Bet tuo tarpu atvyko bolševikų 5 ir 6 kuopos su kulkosvaidžiais. Mūsiškiams teko trauktis. Tuo laiku pirmojo būrio savanoriai pranešė karininkui S.Zaskevičiui, kad Cetuchinas juos išdavė. Kuopa traukėsi apšaudoma bolševikų šautuvų ir kulkosvaidžių.“

Mūšio vaizdai Jiezno krašto žmonių prisiminimuose
Juozas Saikevičius – Saikelis yra aprašęs, kas dėjosi aplink Jiezną mūšiui prasidėjus. „Tuoj durys atsidarė ir įslinko civiliai apsirengęs asmuo tik su diržu ir šautuvu rankose, o ant šautuvo durtuvo raudonas skurlys. Pirmiausiai paprašė pavalgyti, o kada pavalgė, tai paaiškinęs, kad ir jo „tovarščiam“ reikia pavalgyti, nuėjo pats ieškoti daugiau. Pamatęs mėsą, iš džiaugsmo net suriko: „Ei, buržujai! Aš jau mėsos ir skonį pamiršau, o čia jos yra.“

Prienų tiltas 1919 m.

Ir, atsinešęs mėsą į kambarį, pradėjo pjaustyti ir kimšti į krepšį, bambėdamas ant „buržujų“.
Tuo laiku užėjo Lietuvos kariuomenė, išsipylė grandinėn ir pradėjo šaudyti miestelio link. Bolševikui jau vėlu buvo bėgti, nes liko lietuvių užnugaryje. Veidas jo išbalo kaip drobė ir pradėjo iš baimės drebėti, kaip epušė vėjo pučiama: po kambarį bėgiojo kaip beprotis ir klausė: „Kur dabar man dėtis… Paslėpk mano šautuvą ir diržą su šovinynu, – tarė jis man ir padavė į rankas šautuvą.
– Gerai, paslėpsiu aš jį taip, kad daugiau jau jo niekad nematysi, – atsakiau. Bet jis man nieko nesakė, tik palindo po lova ir susirietęs ant žemės visą laiką gulėjo. Motina su broliu užlindo už krosnies nuo kulkų, o aš užkišęs galvą langan, žiūrėjau į šaudančią lietuvių grandinę ir man aiškiai buvo matyti, kaip jie šaudydami eina pirmyn. Man bežiūrint, vienas lietuvis pašoko nuo žemės, susiėmė abiem rankom už krūtinės ir aukštielnikas parpuolė ant žemės“.

Savanorių nužudymo ir palaikų išniekinimo organizatoriai bolševikų vadai A.Jančius ir P.Tarvydas. 1932 m. Minske.

Juozas Saikelis iš pykčio norėjo pasislėpusį bolševiką nušauti. Motina susibarė su juo, jo pakeltą ginklą sulaikė brolio rankos.
„Mums besibarant, išgirdau bolševikų riksmą: „Uraaa! Uraaa!“ Brolis užmetė šautuvą ant krosnies, o aš nežinau pats, ką daryti, atsistojau kambaryje ir kaip stabas stovėjau.
Į duris lyg perkūnas pasibeldė ir įlėkė kambarin bolševikai: šoka brolį ir mane durtuvais nudurti, bet tuo tarpu išlindo iš po lovos bolševikas ir pasakė, kad mus jau rado anksčiau ir mes esame ne kareiviai. Tą pamatęs persigandau, nes maniau, kad jis pasakys savo sėbrams, kad aš jį norėjau nušauti, kai jis gulėjo kambaryje. Bet kaip nustebau, kada bolševikai pradėjo jį mušti su šautuvo buožėmis sakydami: „Tu su „belagvardeicais“ turi ryšius ir tiek jį mušė, kad vėliau jį nešte išnešė.
– O šituos gyvus pristatykite štaban ir ten sušaudykite, – suriko į mus rodydamas ranka komisaras.
Mane su broliu perskyrė ir varė atskirai į miestelį. Vos tik išsivedė laukan, pradėjo mušti. Vos tik atsikėliau nuo žemės ir ėjau toliau. O paskui mane ėjo durtuvus atkišę šeši bolševikai. Netoli manęs varė belaisvį – lietuvį, bet jį neilgai: tuoj apspitę pradėjo su buožėmis mušti. O kada tas apalpo, tai su durtuvais pribaigė…“ (Kalba netaisyta). Juozas Saikevičius – Saikelis buvo uždarytas į bolševikų daboklę.

Kovotojai – iki paskutinių jėgų

Vyties kryžiaus kavalierius Gabrielius Žitinevičius narsiai kovojęs Jiezno mūšyje.

Mūsų laikmečio istoriografijoje yra lyg ir sudaryta nuomonė, kad pirmajame mūšyje po karininko Jokūbo Cetuchino, kilusio nuo Utenos, išdavystės, lietuvių savanoriai be jokios tvarkos bėgo. Pasitaikė ir tokių, kurie pametė klumpes, traukėsi į Birštoną basomis kojomis. Tačiau tai nėra pilnas vaizdas. Patyrinėjus sužinome, kad „Netoli Jiezno mūsų kuopa sustojo. Pirmasis būrys pradėjo pulti bolševikus Jiezne. Tie stipriai laikėsi. Būriui teko trauktis. Paskutinieji pasitraukė būrininkas Plioplys, jaunesnysis puskarininkas Kučinskas ir eilinis Rozenbergas. Visiems pasitraukus, šie dar taikiai šaudė į priešą“. Šunskų žydas, žemdirbys Ignotas Rozenbergas, 1919 m. sausio 2 dieną įstojęs į savanorius, drąsa pasižymėjo ne tik pirmajame mūšyje prie Jiezno. Už narsą 1919 m. kautynėse prie Radviliškio jis buvo apdovanotas Vyties kryžiumi. Labai narsiai prie Jiezno 1919 m. vasario mėn. 10 – 13 dienomis kovėsi zapyškietis Gabrielius Žitinevičius, vėliau įvertintas Vyties Kryžiaus apdovanojimu. Didelę narsą ir valią pirmose kautynėse parodė Antrojo būrio būrininkas, aleksotiškis Stasys Sodnaitis, sulaikęs būrio karius nuo paniško traukimosi.

Įsakymas: „trauktis į Birštoną“
„Temstant įsakyta trauktis į Birštoną. Juozas Pauliukevičius savo prisiminimuose rašė: „Atgal! Trauktis! Šios minutės buvo bjauriausios. Kautynių viltis mumyse užmušė daugumą vargo ir trūkumų. Dabar jutome pyktį, skausmą, geliančius šaltyje kaulus, alkyje praleistą dieną ir šiurkščias ateities mintis. 3 km prie sniege susmegusio kaimo sustojome. Čia prisidėjo prie mūsų dar karių. Vadai, prikišę žemėlapį, žiūrėjo, tarėsi, svarstė būseną ir sprendimą.
Kažin kas žygiuoja nuo Birštono. Tai pastebėjome iš toliau, bevingiuojant tamsia vora mūsų link.
– Jūs keturi! Pirmyn į žvalgybą! Priešas ar savi. Tuoj patikrinti, šūviais pranešti…“

Susitikimas su pavėlavusiais saviškiais
„Artyn. Savi jau tik keli žingsniai. Tai Pirmojo pulko kariai. Prie mūs tuojaus atsirado ausis užsiraišioję karininkai. Mes nuvedėme juos pas savuosius. Sunkios minutės pasikeitė lengvesniu krūviu – matėme juodus, nors rūsčius ir svetimus veidus, bet dabar tokius artimus, kad galėjome prie kiekvieno prieiti, spustelti, kaip senam draugui ranką ir pasakyti: tavęs čia reik. Kartu!.. Mums nepavyko…
Prasilenkėme. Pirmieji iš Pirmojo pulko nuėjo į Prienus, o mes –Birštono pusėn. Naktis atskyrė mus, bet vėl darėsi kietesnė ranka. Sava žeme, savuoju keliu, įvairia kryptimi eina savieji vyrai. Mes dar nesutriuškinti. Mes dar atsitiesime.

Netektys
Po savaitės buvo išsiaiškinta,kad vasario 10 dienos kautynėse prie Jiezno žuvo šie Antrojo pėstininkų pulko kariai: 1 kuopos kareiviai Eloja Pumeris, Minas Blažys, Kazys Lumšis, 2 -osios kuopos kareiviai Juozas Stankevičius, Feliksas Andriulaitis, Antanas Deimentavičius, Izidorius Eimutis, Justinas Barščiauskas, Motiejus Katilius, Jonas Paulavičius, Simonas Revinskas ir Pijus Literskis. Beje, žuvusiųjų tapatybės dar reikalauja detalesnio tyrinėjimo, surandant žuvusiojo palikuonis, nes turimi istorikų ir kariškių duomenys kai kur nesutampa…
Kareiviai Saliamonas Aleksaitis, Jonas Kudirka, Jurgis Kumpaitis, Juozas Skiunis, Antanas Balčiūnas, Vincas Tadeušaitis buvo sužeisti.
Į bolševikų nelaisvę pateko vienas karininkas ir 14 kareivių. Dingo 27 kareiviai. Vėliau kai kurių dingusiųjų likimas paaiškėjo: vieni pateko į nelaisvę, kiti paprasčiausiai dezertyravo, kai kuriuos sužeistus buvo paslėpę vietos gyventojai.

Belaisvių išgelbėjimas
Bolševikai visur gyrėsi savo žiauriu elgesiu su „kontromis“, t.y. su sužeistaisiais ir belaisviais. Jie taip pat išniekindavo nužudytųjų kūnus, nuaudavo ir nurengdavo juos. Bolševikai tarp Jiezno bolševikų „didvyrių“ įvardija Praną Tarvydą, Viktorą Ramoną, Joną Kučiką. Ne vieną sužeistą ar belaisvį lietuvį nužudžiusį bolševiką Praną Tarvydą sovietiniuose leidiniuose jie apibūdino: „Mūsų kuopai vadovavo drg. Tarvydas – Baltijos laivyno jūrininkas, bebaimis karininkas. Tarvydas labai dailiai atrodė. Augalotas, apsivilkęs tamsia jūrininko uniforma, visada ant krūtinės susikryžiavęs nešiojo kulkosvaidžio juostas, už diržo buvo užsikišęs granatas, o prie dešinio šono pasikabinęs naganą“. Jis visuomet gyrėsi, kaip „doroja buržujus“.
Vasario 11 dieną belaisvius, sužeistuosius ir Jiezno kleboną Joną Galaunę bolševikai nusivarė į Aukštadvarį ir ten ketino nužudyti. Tačiau bolševikų karininkas lietuvis Stasys Puzinas ir įtikinėdamas, ir grasindamas neleido bolševikams to vykdyti. Stasys Puzinas taip išsaugojo tautiečių gyvybes. Vėliau jis perėjo į Lietuvos kariuomenę ir už narsą mūšiuose su bolševikais ir bermontininkais buvo apdovanotas Vyties kryžiumi.

Tikslas – išvyti bolševikus iš Jiezno
„Vasario 11 dieną rinktinės vadas Stasys Zaskevičius pasikeitė žiniomis su Pirmojo pėstininkų pulko vadu Alytuje karininku Antanu Juozapavičiumi ir nusiuntė Krašto apsaugos ministrui į Kauną tokį pranešimą: „Mano žvalgai Paverkniai ir Sekionys (Sokonys – V.K.), kavalerija giraitėje palei Jiezną. Kontakte su vokiečiais ruošiamės priešininką suimti. Vasario 10 d. Jiezno nepaėmiau dėl to, kad vienas karininkas neišpildė uždavinio. Apie žuvusius tuo tarpu tikslių žinių neturiu. Paėmęs Jiezną pranešiu“.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Straipsnyje iliustravimui buvo panaudotos Viliaus Kavaliausko, Laimutės Radzvickienės, Almanto Miliausko nuotraukų kopijos. Mūšio schemų, citatų ir nuorodų signatūros bus nurodytos straipsnių ciklo pabaigoje.

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *