Mecenatas Arvydas Paukštys: tikėjimo nesudeginsi…

„Bažnyčia gali sudegti, tačiau tikėjimo mūsų širdyse nesudeginsi“, – tokius verslininkui nebūdingus žodžius naujai lankytojams atidarytoje Valdovų rūmų bibliotekos salėje pasakė bendrovės „Teltonika“ steigėjas ir vadovas Arvydas Paukštys – pirmasis nacionalinis mecenatas, gavęs mecenatystės ženklą iš premjero Sauliaus Skvernelio rankų. Tai juvelyro Tado Deksnio sukurta auksinė segė.
Jo vardas įrašytas pirmajame Mecenatų knygos puslapyje, o šis storas foliantas bus saugomas Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Sprendimą suteikti A. Paukščiui nacionalinio mecenato vardą pernai lapkritį priėmė Vyriausybė, atsižvelgusi į Mecenavimo tarybos sprendimą. „Teltonikos“ savininko kandidatūrą Mecenavimo tarybai pateikė Vilkaviškio vyskupija ir Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas. Ją laidavo mecenato lėšomis atstatytos Balbieriškio Švč. M. Marijos Rožančinės bažnyčios klebonas Remigijus Veprauskas.
Šioje iškilmingoje ceremonijoje A. Paukštys dėkojo už apdovanojimą ir sakė, kad tai visų 600 jo vadovaujamos bendrovės sprendimas, ir vis pabrėžė, kad gerus darbus reikia daryti tyliai.
Bet tylos išlaikyti nepavyko, nes po 2013 m. rugpjūčio 8 d. įvykusio gaisro su bažnyčios atstatymu iškilo problemų: dar neuždengus nė stogo, išseko pinigai, surinkti aukomis, savivaldybės, dvasininkų, verslininkų, vietos ir užsienio lietuvių organizacijų pastangomis. Tikintieji jau buvo nuleidę rankas, patikėję, kad ilgam teks glaustis parapijos namų koplytėlėje, kultūros ir laisvalaikio centre. Kunigui R. Veprauskui beliko melstis…
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Nežinia kas – maldos, laukimas ar tikėjimas padėjo, kad ta viltis atgimė. Galima tai vadinti stebuklu: po TV reportažo per Lietuvos televiziją netikėtai paskambino žmogus, visiškai tolimas nuo šių Nemuno kraštų – molėtiškis A. Paukštys ir pasiūlė savo paramą. Jeigu matuosime pinigais, ta parama – apie 1 mln. eurų. Tokią ribą numato pernai gegužę Seimo priimtas „Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymas“. Beje, juo ir savivaldybėms suteikta galimybė skirti mecenato vardą ir ženklą.
Bet, kaip sakoma, ne viskas pinigais matuojama. Todėl net pats A. Paukštys savo daugybėje interviu negalėjo pasakyti, kodėl jis taip pasielgė. Juk skirti labdarą yra daugybė racionalesnių objektų – verslas, aplinka, artimieji, rentabilūs ir pelną duodantys statiniai. Maldos namai niekada neneš naudos. Štai čia ir traukome pečiais: kas paskatino mecenatą tokiai labdarai?
Giliai tikintysis pasakytų: viskas Dievo valioje. Filosofas tartų: žmogaus pažinimo klodai neišsemiami. Mes pridurtume: šiame susvetimėjimo ir racionalumo amžiuje mes jau nebetikime, kad gali atsirasti tokių žmonių, kuriems aukščiausia palaima – padėti kitam, pakelti artimą nelaimėje, paguosti suklupusį, sušelpti varge.
Teisus mecenatą A. Paukštį pasveikinęs premjeras S. Skvernelis: „Visą laiką mūsų šalyje buvo, yra ir, neabejoju, bus žmonių, kurie globos kultūrą, meną, kurs gėrį ir juo dalysis su visa bendruomene…“ Tai tarsi kelrodė visiems: labdara, parama, auka yra mūsų tautos tvirtybė.

Česlovas Iškauskas

Rubrikoje Seniūnijose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *