Kelyje visuomet šviečia viltis

Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune įteikta dvidešimt pirmoji Stasio Lozoraičio vardo žurnalistinė premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) įsteigtas apdovanojimas vertinimo komisijos sprendimu šiemet atiteko dviem nominantams. Už nuopelnus žodžio laisvei priespaudos sąlygomis ir drąsą stoti sąžinės laisvės pusėje ja apdovanotas Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, sovietmečiu leistos pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įkūrėjas, ir Marijona Šaknienė, ilgametė laikraščio Baltarusijos pakraštyje (Gudijoje) gyvenantiems tautiečiams „Lietuvių godos“ leidėja ir redaktorė. Jai apdovanojimas skirtas už pasišventimą ir ilgametį tarnavimą Gudijos krašto lietuvių bendruomenei, už laikraščio, telkiančio ir palaikančio šią bendruomenę, leidimą.

Pogrindžio leidinys

Stasio Lozoraičio vardo žurnalistinės premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatai M. Šaknienė ir S. Tamkevičius.

„Tik lietuvių kalboje yra žodis „knygnešys“, – pastebėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dvidešimtasis premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatas Liudas Mažylis, – sovietmečiu pogrindyje leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pralaužė tylą, išklibino sistemos pamatus“.
Knygnešių tradiciją tęsia jau ketvirtį amžiaus Gudijos lietuviams skirtas laikraštis „Lietuvių godos“.

Pasak LŽD Centro valdybos pirmininkės Gražinos Viktorijos Petrošienės, premija „Kelyje į Vilties prezidento Lietuvą“ arkivyskupui emeritui S. Tamkevičiui – veikiau ne įvertinimas, bet pagarba ir padėka už drąsų pasiryžimą tironijos sąlygomis leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, už išmintį ir apdairumą telkiant bendradarbius, už skrupulingą įsipareigojimą net ir nuolat jaučiant sovietų teismų, kalėjimų grėsmę skelbti vien tikrus faktus, už atsakomybės ir pilietiškumo pamokas. Dvasininkas, politinis kalinys S. Tamkevičius priespaudos laikais gynė ir nūnai pasisako už laisvą, atsakingą žodį. Pasak G. V. Petrošienės, ši LŽD premija – tai padėka už viešąją S. Tamkevičiaus raišką, įkvepiančią pagarbą žmogaus orumui, pilietiškajai žurnalistikai. Arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius viešomis kalbomis, pasisakymais svarbiausių valstybės minėjimų ar Bažnyčios švenčių progomis, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose iškart ir aiškiai išsako savo nuostatas  visuomenės skaudulių, šeimos, pagarbos žmogaus gyvybei klausimais, o jo veikla ginant pamatines žmogaus teises yra neatsiejama nuo pilietiškos žiniasklaidos.

Atgaivinta knygnešystė

Laureatus pasveikino viena iš LŽD kūrėjų, buvusio Kauno r. laikraščio „Tėviškės žinios“ redaktorė Nijolė Grinevičiūtė.

Pristatydama antrąją premijos laureatę LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė Sofija Daubaraitė pastebėjo, jog nuo 1993 m. gruodžio mėn. leidžiamas ir M. Šaknienės redaguojamas laikraštis „Lietuvių godos“ išlaikomas iš geradarių žmonių aukų, nemokamai platinamas Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams per Gervėčių, Pelesos parapijas, lietuviškas Rimdžiūnų, Pelesos ir sekmadienines Gardino, Lydos, Usonių  mokyklas. M. Šaknienė laikraštį maketuoja ir paruošia spausdinti savo bute,  informaciją straipsniams renka asmeninėmis ryšio priemonėmis. Labai reikalingas, lietuvybės židinėliams istorijos audrų nuo valstybės kamieno atplėštose lietuviškose salelėse neleidžiantis užgesti laikraštis tūkstančio egzempliorių tiražu pasirodo tik dėl didžiulio laureatės, negalvojančios apie pelną, entuziazmo. Kuklioji kolegė M. Šaknienė visada ėjo ir būna ten, kur skambaus vardo neužsidirbsi, pasakoja apie žmones, nelabai lepinamus žiniasklaidos dėmesio. 
„Visada Lietuvoje buvo žmonių, kurie Dievą ir Tėvynę mylėjo labiau, – kalbėjo premijos laureatas arkivyskupas S. Tamkevičius, – „Kronikos“ leidimas buvo Viešpaties planuose, bet Viešpats veikė per žmones, ir jie laimėjo“.
Arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius prisiminė sovietmečio partinių ir valdžios represinių struktūrų persekiojimą, kalėjimo ir tremties bausmėmis nuteistus tikinčiuosius, padėjusius rengti „Kroniką“. Būsimasis vyskupas visus 1969 metus dirbo Prienų melioracijoje, nes valdžia buvo atėmusi iš jo vadinamąjį „kulto tarnautojo“ statusą.

„Žemdirbys pasisako už atsakingą, pilietišką žiniasklaidą“, – kalbėjo premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ mecenatas, politikas ir ūkininkas K. Starkevičius.

Panašus likimas buvo ištikęs ir Prienų vikarą kun. Juozapą Zdebskį, jam taip pat teko melioratoriaus dalia. Kun. J. Zdebskis 1971 m. kalėjo Pravieniškėse, kun. S. Tamkevičius buvo nuteistas ir 1983 – 1988 m. kalėjo Permėje. Arkivyskupas prisiminė, kaip į Permės kalėjimą jo aplankyti atvyko sovietinio saugumo tardytojas, tikėjęsis prisipažinimo, jog S. Tamkevičius leido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Kaliniui buvo laimė iš tardytojo sužinoti, jog „Kronika“ gyva ir eina, nors jos leidėjams ir platintojams išaiškinti buvo mesta šimtai kagėbistų ir informatorių.
Padėkos žodyje M. Šaknienė prisiminė neseniai Lietuvą aplankiusio Popiežiaus Pranciškaus palinkėjimą tikintiesiems: nepamirškite savo šaknų. Vertybinės nuostatos padeda išlikti šeimoms, bendruomenėms, palaiko tautinį identitetą išeivijoje, kuri visai šalia valstybės sienos ir toli už vandenynų.
Ištikimasis premijos „Kelyje į Vilties prezidento Lietuvą“ mecenatas – žinomas politikas ir ūkininkas Kazys Starkevičius, savo šeimos lėšomis paremiantis pilietiškosios žurnalistikos kūrėjus. „Žemdirbys vertina tiesos žodį, mato jo prasmę, – sakė K. Starkevičius, – atkurtoji galimybė savarankiškai ūkininkauti lygia greta ėjo su pilietiškąja, vertybes išpažįstančiąja žiniasklaida. Mes padėjome vieni kitiems“.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *