Nemunėlis

Ištrauka iš rašomos knygos „KAUNO LIETUVA“.
Įvadinė vigilija.

KAUNAS YRA LIETUVA

Vieną dieną rašeiva prasikrapštė akis ir pakėlė jas į šviesos šaltinį – Kaunas užstojo jam pusę dangaus. „Štai kaip?“ – prikando liežuvį ir bailiai apsižvalgė. „Na, na, na…“ – tarė kaip įgąsdintas lietuvis. Bet tą pat akimirką išvydo plazdantį Vytį virš Karo muziejaus, ir čia pat – trispalvę ant bokšto. Ir nusmeigė jį gėda, ir išsyk suprato: lietuvis be Kauno – ne lietuvis.
Ir ėmėsi rašeiva šios knygos.
Vilnius per amžius augo kaip Lietuvos svajonė, kaip valdžios sostas. Sostu jis ir liko, net liovęsis būti lietuviškas. O kai liovėsi buvęs Lietuvos sostine, Vilnius liko su savo dangumi, kuriam giedojo bažnyčios ir vienuolynai. Nei politika, nei prievarta, nei Rusija, nei Lenkija nenutildė Vilniaus. Jis liudijo Europą net sukaustytas.
O Kaunas? Varge, Kaunas – nei Universitas vilnensis, nei valdžios sosto.
Ir vis dėlto Kaunui buvo lemta tapti tikruoju lietuvių valstybės sostu.
Kaip šitai galėjo nutikti? XX amžiaus mūsų valstybė – iš Kauno? Ne iš Vilniaus? Būtent – ne iš Vilniaus.
Kauno ir Vilniaus sugretinimas tapo neišvengiamu, ginčas lemtingu, nes šiame ginče susitiko du didieji Lietuvos mitai. Prisigretino jie vienas prie kito Adomo Mickevičiaus poezijoje, o susirėmė jiedu Juzefo Pilsudskio agresijos metu.
Pažvelkime į Vilnių nuo Kauno kalvų, ir į Kauną nuo Vilniaus kalvų. Ką pamatysime? Lietuvos valstybę. Kurioje valstybėje daugiau Lietuvos? Vilniuje ar Kaune? Dabar šis klausimas atrodo tuščias, jo net bijoma kaip ugnies. Nes klausimas užtrenkiamas tuščios baimės: aha, norite pasakyti, kad „Lietuva – lietuviams“? Net jeigu užmiršime, kad šią formulę mums paliko himno autorius Vincas Kudirka, vis vien nėra reikalo sakyti tokius niekus: lietuvių tikrai fiziškai daugiau.
Bet lietuvių gana greitai gali likti labai nedaug.
Mažiau negu reikia, kad Lietuvos valstybė išsaugotų savo esmių esmę – lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą.
Taip, būtent taip. Jeigu Lietuvos likimą sprendžia vadinamoji „politinė tauta“, tai ši tauta sparčiai praranda lietuvišką tapatybę. Jos viršūnės jau reikalauja (net Lietuvių kalbos institute!) atšaukti konstitucinę nuostatą dėl valstybinės kalbos. Vyriausybėje ir Seime stiprėja jėgos, reikalaujančios anglų kalbą paskelbti antrąja valstybine kalba.
Nebedaug reikia, ir „politinė tauta“ lietuvišką savo kilmę paskelbs senove, atgyvena, net nuodėme.
Istorijoje yra dėsnis: jeigu tai kartą nutiko, tai gali pasikartoti.
1827 metais lietuvišką Lietuvą palaidojo Adomas Mickevičius. Jis nepadarė nieko ypatingo, tik „Konrado Valenrodo“ įžangoje apibrėžė įvykusį faktą.
XVIII – XIX amžių sandūros sumaištis ir tamsa priartėjo prie mūsų. Ji jau pasiekiama ranka.
(Knyga teberašoma)
Arvydas Juozaitis

---

Laiškas

Labas,
man seniai neduoda ramybės vienas klausimas. Kaip manai, ar įmanoma draugystė tarp trijų draugių, kaip mini trijulės, kaip vieningos trijų draugių kompanijos? Kad visos trys vienodai norėtų ir stengtųsi puoselėti ir palaikyti draugystę, kad visoms trims būtų vienodai brangus tarpusavio ryšys?
Aš kažkodėl dėl daugelio metų savo patirčių linkusi manyti neigiamai – neįmanoma.
Nors skaičius trys – kaip šventoji Trejybė – lyg ir magiškas, ir gražus, ir kodėl gi ne? Trise smagiau, linksmiau juokauti, pramogauti… Du – pora, o trys – tai ohoho, jau kompanija! Trys muškietininkai, Trise valtyje neskaitant šuns, …
Ar tik dėl to, kad, kaip ir kituose santykiuose, kur du – trečias nereikalingas?
O. Wilde net ir dviejų žmonių santykiuose įžvelgė nelygiavertiškumą, kad net poroje vienas myli daugiau, o kitas leidžiasi būti mylimas.
O jei draugės ne dvi, o trys, visada prasideda konkurencija net ir gražiausiai bendraujančioje trijulėje.
Ir viena iš vaikystės nuoskaudų ir iki pat žilo plauko likusi skaudi vieta, terpė tam jausmui vėl sudygti – kai dviese susibičiuliauja prieš tave atvirai arba slapta, tau už nugaros, arba nesąmoningai, arba tyčia, tuo parodant, kad tu – autsaiderė, tu pralaimėjai, tu išstumta iš žaidimo trise, kad tu silpnesnė, prastesnė, tu – kaip tame mokyklos laikų žaidime, kai išsirikiuodavome eidamos namo vorele pagal hierarchiją, gali būti tik viršininkės pavaduotojos pavaduotoja…
Tą iliustruoja ir visada nekintanti bei visais atvejais galiojanti taisyklė: užtenka vienai iš trijų nedalyvauti ar staiga išeiti iš bet kokio trijų padružkių suėjimo (privataus, viešo, nesvarbu) – nesanti visada bus apkalbėta. Ne visada su piktdžiuga, ne visada iš pavydo, kartais gal ir dėl nuoširdaus susirūpinimo, užuojautos, kartais tiesiog šiaip – laikui prastumti, arba dėl to, kad dar labiau sutvirtintų dviejų draugikių suokalbišką draugystę. Taip taip, ir aš taip pat kartais šitaip bjauriai elgiuosi, ir aš ne šventoji, po to tik susivoki, kaip su… elgeisi, ir kad dar ir dar reikia mokyti, auklėti save. Kam? Paprasčiausiai tam, kad man labiau prie širdies tie, netobuli, bet kurie stengiasi būti švaresni dūšioje, atviresni, šviesesni ir geresni. Ir aš stengiuosi.
O gal kaip tik priešingai, dabar tai berašydama tik ir supratau – nereikia kaupti nusivylimų ir nuoskaudų, tai kaip tik rodo tave esant Laimėtoja. Šiuose mini trio turnyruose tu laimi AUKSĄ! Nes jungiasi tik dvi silpnesnės prieš juntamai ar akivaizdžiai stiprią (bile kuo – gražesnėm akim, energingesnę, linksmesnę, …).
Būti mėgiamai, priimtai į vaikų ar suaugusių gyvenimo žaidimus taip norisi…, tas saldus pripažinimo, įvertinimo ir tinkamumo gaujai jausmas!
Tik kai suaugi ir išmoksti daug gyvenimiškų pamokų, supranti, kad kartais likti užribyje vienam – geriau.
Tada plačiai pasimato visa žaidimų aikštelė ir platesnės perspektyvos.
Alma J.D.

---

STEFA JURŠIENĖ

ATMINIMAI

Sutirps
Mūs pasakos pusnis. –
Vien atminimai
dilgčios vis.
Pro laiko
kiaurutėlį rėtį
Jie žvaigždėmis
mums ims
byrėti…

---

TAUTVYDAS VENCIUS

Jei žinotume, būtų baisu,
Kad nespėsim per savo skubėjimą.
Užrašų ir dainų neliestų
Užmiršimą paliksim kaip gėlą.

Ir atdarius duris taip šviesu,
Akys blizga ir jų tą spindėjimą
Išgąstingai palydim balsu,
Duodami kadais parašytą linkėjimą…

Nebijok, nebaisu, ne tamsu –
Viską matom, bet savo tikėjimą
Nevalingai išduodam balsu
Vis per savo šventą skubėjimą…

---

AUŠRA KAZLAUSKIENĖ

Prašai žiūrėti į akis?
O juk abu viens kito akimis
Pasaulį matom.
Aš – tave, o tu – mane
Ant rankų laikome
Ir nesunku, atrodo.
Prašau, Žmogau, giedok
Kaip vyturys virš rytmečio
Rūkų pakilęs.
Kaip volungėlė suok
Nakties žvaigždėtame glėby.
Tiek daug tiesos
Tavon giesmėn sudėta!
Kasdien rašai –
Kiekvienądien kalbi.
Žiūrėk man į akis –
Į dar neprirašytą lapą.
Rašyk, tiek daug
papasakot gali.
Žiūrėkime vienom akim, 
laikykime viens kitą
Mes ant rankų.
Bus nesunku, kol tu kalbi.

---

ASTA FEREVIČIENĖ

ANGELAS

Atsisėdo angelas ant debesėlio balto,
Žiūri, kaip į žemę krenta snaigės.
Mataruoja kojom ir negaili nė vienos.
Matė, kaip žibintas švietė naktį šaltą,
Pėdsakus dienos, kuri jau baigės…
Klausėsi širdies maldos, tokios tyros…
Sėdi angelas ant debesėlio balto balto,
Apglėbia, sušildo mylinčio mintis.
Dar kažkas pasiaukot išdrįso?
Drįso būti nukryžiuotas ir prikeltas,
Silpnas, nes krūtinėje – širdis?
O gal nereikėjo viso šito?..
Gal tiesiog galėjo kristi snaigės šaltos?
Sėdi angelas ant debesies…

---

IRENA SIPAVIČIENĖ

Koks šiandieną rožinis vakaras kaupias
Iš paauksuotai mėlynų dangaus dūrinių,
Miškų eglių viršūnėse svajingai supas
Virš stogo dūmų, pilkai ažūrinių nėrinių.

Rodos, kad šakos padangėje ugnimi dega
Ir snaigės auksinės blaškosi šalty lengvai.
Kiek tolėliau, už lauko, alyvinėm sninga…
O įšalusį dirvoną nukloja melsvai.

Vakaro žaroje stebuklingų debesų spiečius
Suspaudžia besileidžiančios saulės raudonį
Ir pasilieja upėje sidabro taku, kad paliesčiau
Širdim, kad pajusčiau šio vakaro laikiną skonį.