Istorija: lemtingi Sausio 13 -osios įvykiai – iš dienoraščio eilučių…

Šį sekmadienį minėsime Laisvės gynėjų dieną. Prieš 28 metus, sausio 13 -ąją, sekmadienį, įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamentą ir kitus svarbius objektus. Į lemtingus 1991 -uosius padės nusikelti prienietės Birutės JONELIENĖS to meto dienoraščio eilutės, išspausdintos pernai išleistoje ir Sąjūdžio metams skirtoje jos knygoje „Laisvės aušra. 1988“. Autorei maloniai sutikus, perspausdiname knygos ištrauką apie sausio įvykius. Iliustracijos – iš rašytojos Antaninos Garmutės archyvo.

Knygos autorė B.Jonelienė (centre) kartu su kitais mūsų krašto žmonėmis Vilniuje, kur palaiko streikuojančius užimto Radijo ir televizijos pastato darbuotojus. 1991 m.

„1991 m. sausio 14 d. (pirmadienis)
Trūksta žodžių jausmams išreikšti. Kiekviena šių metų valanda ir minutė fiksuojama Istorijoje. Sausio 13, 14 ir 15 paskelbtos Gedulo dienomis, o Sausio 13 – oji, Kruvinasis sekmadienis, įeis į mūsų Tautos istoriją kaip dar viena skaudi žaizda ir kovos už Laisvę etapas.
Jau kelios dienos per televiziją ir radiją girdėjosi vis neramesnių pranešimų, kaito atmosfera. Bet sunku buvo patikėti, kad rusai panaudos jėgą. Juk gąsdino ne kartą. Tomis dienomis televizija programą pradėdavo neįprastai anksti, atidžiai sekiau pranešimus. O sausio 13 – osios naktį buvau tėviškėje Mauručiuose.
Pabudau 2 valandą ir negalėjau užmigti, girdėjau, kaip plentu ūžė karinės mašinos. Gulėjau tyliai, nenorėdama visų pažadinti. Bet 5 valandą vis dėlto įjungiau televizorių. Ir pirmiausia pamačiau tragišką parlamentaro Povilo Varanausko veidą. Iškart supratau, kad kažkas negerai. Jis pranešė, kad užgrobtas televizijos ir radijo komitetas, televizijos bokštas, yra žuvusių, daug sužeistų, kad užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą Tremtinių sąjungos ekipažas išvežė į užsienį.
Sukėliau ant kojų visus namiškius.(…) Raginau eiti prie Juragių televizijos bokšto, nes visus gyventojus kvietė ginti svarbių objektų.(…) Man buvo apmaudu, kad pati nepajėgiu, nes iki televizijos bokšto apie 2 kilometrai, o aš neseniai iš ligoninės grįžusi, sunkiai vaikštanti. Visuose mitinguose išstovėjau, o kai atėjo lemiamas momentas – jau negaliu…
Vaikas grįžo po poros valandų – sušalo kojos, nes išėjo su guminiais batais. Papasakojo, kad prie bokšto kol kas ramu – pastatytos barikados, žmonės verda arbatą, tankų nėra. Lengviau atsikvėpiau. (…)
Tikiu, kad pasaulio nuomonė privers juos kapituliuoti. Tokio žmonių ryžto dar nemačiau. Mitinguose būdavo vis tie patys veidai. Abejingieji tūnodavo namuose. Dabar atrodo, kad tokių jau nėra. Verkiu iš bejėgiškumo, kad guliu šiltam kambary ir negaliu būti su visais Vilniuje prie laužų.
1991 m. sausio 19 d. (šeštadienis)
Baigėsi gedulo dienos. Iškilmingas ir šviesus liūdesys. Ramu ir giedra širdy. Gera, kad tokia kilni, išdidi, drąsi mūsų Tauta. Kad be ginklų nugalėjo iki dantų ginkluotus priešus.(…)
1991 m. vasario 4 d. (pirmadienis)
(…) Nenusakoma dvasia sostinėje: barikados prie AT (Aukščiausiosios Tarybos), ant barikadų plokščių užrašyta „Lietuvos širdis“. Į vidų galima patekti tik su leidimais, sargyba griežtai tikrina. Viduj daugybė savanorių gynėjų ir su uniformomis, ir civiliais rūbais apsirengusių. Pasieniais – daug maišų su smėliu.
Nusifotografavom su Liucija Baškauskaite, per sausį tapusia visų numylėtine, kai per TV skaitydavo žinias, visus padrąsindama. Šnekėjom su Prienų deputatais Audrium Rudžiu ir Jonu Prapiesčiu, įteikiau jiems po gvazdiką. V.Landsbergis pro mus praėjo, pasisveikino galvos linktelėjimu.(…)
1991 m. vasario 9 d. (šeštadienis)
Šiandien tikrai šventinė nuotaika – visą dieną laukiam, kada atveš urną balsuoti (plebiscitas dėl laisvos Lietuvos).(…) Mano sūnus irgi įmetė lapelį, kuriame mano patartas parašė: „Nors dar neturiu teisės balsuoti, bet kai man bus 18 metų, neturėsiu progos pareikšti savo valios. Todėl dabar sakau – TAIP nepriklausomai, laisvai Lietuvai.“
Tikiu, kad 100 procentų rezultatai bus teigiami, nes dar nė mėnuo nepraėjo nuo visus sukrėtusių ir suvienijusių įvykių, dar kraujas nenudžiūvo, visi tapo dvasingesni, suprato Laisvės kainą.“

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *