„Didžiausias atlygis – kūryba ir bendravimas su žmonėmis…“

Naujųjų išvakarėse „Birštono versmių“ skaitytojai, birštoniečiai „Gyvenimo“ laikraščio skelbtuose tradiciniuose pasižymėjusių kraštiečių ir įsimintiniausių projektų rinkimuose savo balsus atidavė ir 2018 Metų žmogumi išrinko Birštono kultūros centro Birštono vienkiemio filialo renginių organizatorę ir mėgėjų teatro vadovę Beatą KLIMAVIČIENĘ. Tai – teatro režisierė, dirbanti ir su vaikais, ir suaugusiaisiais, scenarijų autorė ir renginių vedėja, kuri neatsisako pagelbėti ir kaimiškosioms bendruomenėms. Jauna moteris suko aplinkiniais keliais, kad karjeroje pasiektų to, kas ją džiugina šiandien, o asmeniniame gyvenime patyrė ne kiekvienam pakeliamų išbandymų. Vis dėlto jos veidą dažniausiai puošia šypsena, nes, atradusi kūrybinį pašaukimą, ji neskaičiuoja nei darbo valandų, nei materialinio atlygio.

Režisierė B.Klimavičienė (centre) su nominacijas pelniusiais teatro aktoriais R.Klimavičiumi ir G.Kamarauskaite.

– Beata, stebint jus iš šalies, susidaro toks įspūdis, kad šiuo metu esate savose „vežėčiose“: sutariate ir nuoširdžiai bendraujate su žmonėmis, patiriate sėkmę kūrybinėje veikloje, o bendruomenės nariai jums išreiškė savo palaikymą, išrinkdami Birštono krašto Metų žmogumi. Ką jums asmeniškai reiškia šis simbolinis įvertinimas?
– Esu laiminga ir dėkinga už tokį įvertinimą. Juk tai ne vieno, o daugelio žmonių išreikšta nuomonė. Kita vertus, aš dar nesuvokiu šio apdovanojimo vertės. Lygiai taip pat man būna ir po teatro apžiūrų, spektaklių premjerų, kuomet pradžioje gautas įvertinimas atrodo lyg nesusipratimas. Tikrasis džiaugsmas ateina kiek pavėlavęs.
Juk svarbiausia, su kokiomis emocijomis tu eini į žmones. Jeigu eini su meile, su nuoširdumu, be menkiausių užmačių, išankstinių nuostatų ir intrigų, tą patį ir gauni. Matyt, tokį pozityvumą atsinešiau iš tėvų namų, kur šeimoje ir su aplinkiniais buvo bendraujama maloniai. Juk netinka demonstruoti savo blogą nuotaiką aplinkiniams arba savo problemas nešti į viešumą. Taip ir aš – ar ateičiau į teatro, ar vokalinio ansamblio repeticiją, stengiuosi kitiems neperduoti savo rūpesčių. Tiesa, kartais tai nėra lengva…
– Tad esate teisingame kelyje?
– Muzika ir teatras visuomet buvo mano širdyje. Dar vaikystėje Birštone su kiemo draugais statėme spektaklius laiptinėje, jų pažiūrėti kviesdavome tėvus ir kaimynus. Pirmasis mūsų spektaklis buvo Ramutės Skučaitės „Naujametinė pasaka“, jo premjera vyko mūsų buto svetainėje. Iš kur visa tai? Ko gero, iš šeimos. Mano senelis Vincas Šimanskas jaunystėje griežė smuiku, močiutės nė vienas dirbamas darbas neapsieidavo be lietuvių liaudies dainų, mama ir tėtis taip pat mėgo dainuoti. Dauguma mano pusbrolių yra muzikalūs – dainuoja, groja įvairiais instrumentais. Nuo pat mažumės mūsų gimtadieniai nebūdavo vien torto valgymas – susirinkę net iki ryto dainuodavome, užrašinėdavome dainas į sąsiuvinį, kurį išsitraukdavome įvairiomis progomis, nuolat papildydami repertuarą. Tarp muzikos užaugau, pati užsirašiau į Birštono meno mokyklą, dešimt metų lankiau fortepijono klasę, nuo aštuntos klasės dalyvavau kiekvienoje Dainų šventėje. Dainavau choruose – vaikų, moterų, tremtinių, sekmadieniais akompanavau bažnyčios choreliui.

Su sūnumi Kasparu kaniterapijos užsiėmime.

– Spėju, kad tai paskatino pasukti į kultūros sritį?
– Iš tikrųjų turėjau didelių planų – norėjau tapti orkestro vadove. Tai išgirdusi mano mokytoja Silvijana Genevičienė kraipė galvą, sakydama, kad moterų tarp dirigentų labai jau mažoka… Ruošiausi stojamiesiems egzaminams Vilniaus muzikos akademijoje, bet, nuvažiavusi į didmiestį, į Atvirų durų dienas, išsigandau. Visi man atrodė labai drąsūs, pasitikintys savimi. Taigi pasirinkau Vilniaus universiteto verslo administravimo ir vadybos studijas ir taip kuriam laikui pamečiau muziką.
Po mokslų grįžau į gimtąjį miestą ir dirbau viešbučių administratore. Ir visiškai atsitiktinai „Lendrūno“ kapelos vadovas Algimantas Jazbutis pakvietė mane į kolektyvą, jo padedama atkakliai mokiausi groti kontrabosu – tuo metu būtent ši pozicija kapeloje buvo laisva. Ir vėl susidraugavau su muzika, laikui bėgant atsirado pasiūlymas užimti laisvą vietą Birštono vienkiemio filiale, pradėjau dirbti kultūros renginių organizatore seniūnijoje. Čia radau Birštono vienkiemio teatrą, kuris jau gyvavo 11 metų, natūraliai tapau jo dalimi ir esu ja jau šeštus metus. Esu dėkinga ilgametei teatro aktorei Birutei Vokietaitienei, kurios padrąsinimo dėka pasinėriau į teatrą. Taip prasidėjo mano ieškojimų ir atradimų metai…
– Kultūros darbuotojo darbas neapibrėžtas laiku, kūrybines mintis tenka išsinešti su savimi į namus, ilgai jas brandinti galvoje, kol jos įgauna kokią nors formą. Kita vertus, režisieriaus padiktuotų idėjų įgyvendinimas labai priklauso ir nuo žmonių, su kuriais dirbi, pritarimo bei susitelkimo. Tad kas vyksta jūsų „kūrybinėse dirbtuvėse“?
– Man imponuoja tai, kad suteatro žmonėmis galiu pasitarti, padiskutuoti. Svarbu ne vaidinti vadovą, o išgirsti aktorius, nes kiekvienas iš jų yra asmenybė, tuomet greičiau randi patį geriausią ir tinkamiausią visiems režisūrinį sprendimą. Kita vertus, ir teatro aktoriai turi savo gyvenimus, savų rūpesčių, nepaisant to, susirenka po darbų į repeticijas, kad sukurtų kažką gražaus. Negali jų spausti, per daug reikalauti – procesas turi vykti savaime. Labai didžiuojuosi Birštono vienkiemio teatro aktoriais – jie tiesiog serga teatru, neskaičiuoja savo laiko, turi kantrybės vieną ir tą pačią sceną repetuoti iki begalybės, kol gaunasi taip, kaip turi būti.
Ir nors kūrinius, vadovaudamasi savo nuojauta, dažniausiai parenku aš, tačiau privalau paisyti liaudiškų, lietuviškumą puoselėjančių teatro tradicijų, atsižvelgti į tai, kas vietos žiūrovams yra aktualu. Paprastai darau taip: jeigu perskaičius kūrinį man „skauda“, duodu paskaityti ir teatro aktoriams. Ir labai džiaugiuosi tuo, kad nuo 2013 -ųjų jie labai paaugo. Jau dabar jiems ne bet ką paduosi – tuoj pat atsirenka, kur lėkšta ir „neskanu“ ar per daug pykčio ir neaktualu šiai dienai.
– Mėgėjų teatras užaugo, ir tai patvirtina daugybė pastaraisiais metais pelnytų apdovanojimų, vienas svarbiausių – laureatų vardas Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventėje – apžiūroje „Atspindžiai“.

Su kolektyvu – klojimo teatrų festivalyje „Kur Nemuno mėlynas kelias“.

– Manau, kad mes kryptingai į tai ėjome. Viskas prasidėjo 2014 metais Birštono vienkiemio bendruomenės organizuojamame klojimo teatrų festivalyje „Kur Nemuno mėlynas kelias“, kuriame parodėme mano pirmąjį teatro „kūdikį“ – Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Spektaklis buvo labai šiltai priimtas žiūrovų, tad 2014 metais Birštono vienkiemio teatras pirmą kartą dalyvavo Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūroje – šventėje „Atspindžiai“. Sėkmingai pasirodžius regioniniame jos ture, mūsų kolektyvui buvo suteikta III meninio lygio kategorija. 2015 m. mes pastatėme S.Kymantaitės – Čiurlionienės „Kuprotą oželį“, kuris bendruomenėms skirtame radijo „Žinių“ projekte „Tai Mes“ Birštono vienkiemio teatrui užtikrino vietą tarp keturių geriausių bendruomenių Lietuvoje. Spektaklį kūrėme kaip plačią edukacinę programą su senoviniais papročiais, buities darbais, liaudišku žodynu – jame buvo sujungta ir komedija, ir dainos, ir šokiai, scenoje vaidino keturių kartų žmonės, iš viso 25 aktoriai.
Su šiuo spektakliu 2016 metais Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūroje – šventėje „Atspindžiai“ tapome laureatais, miestelių kategorijoje surinkę 93,75 meninio lygio balus iš 100 galimų. Tai buvo puikus įvertinimas. Buvo labai netikėta, kai 2017 m. Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvome apdovanoti trijose nominacijose iš devynių. Apdovanojimai įteikti šiose nominacijų kategorijose: ryškiausias sezono moters epizodinis vaidmuo – aktorė Gabrielė Kamarauskaitė, ryškiausias sezono vyro epizodinis vaidmuo – Rimvydas Juozas Klimavičius, ir trečioji nominacija skirta Birštono vienkiemio teatrui už ryškiausią muzikinį garsinį spektaklio sprendimą.
– Ko gero, belieka palinkėti, kad į Birštono vienkiemio teatrą netrukus atskristų ir „Aukso paukštė“?
– Ačiū už gražius naujametinius palinkėjimus, tai galėtų būti Birštono vienkiemio teatro siekiamybė ateityje. Tačiau apie tai dar negalvojame. Man visuomet rūpėjo kartu su teatro kolektyvu išmėginti save kitame žanre, kartu pasirodyti respublikinėje Dainų šventėje, kad aktoriai pajustų vienijančią jos dvasią. Ir tokia proga pasitaikė 2018 – aisiais, Lietuvos šimtmečio metais. Debiutavome teatrų dienoje, skirtoje mūsų tautos Šviesuliui Vydūnui. Minint 150 -ąsias jo gimimo metines, pristatėme publicistinį spektaklį „Kalboje – tautos stiprybė“. Nebuvo lengva parašyti scenarijų, jame atskleisti, kaip per šimtą metų šviesuoliai įsivaizdavo Lietuvą ir ją kūrė mintimis, darbais, taip pat atsirinkti literatūrą, išgryninti svarbiausias autorių mintis apie valstybingumą, lietuvių kalbą ir mus pačius, juolab šiuos didelę meninę įtaigą turinčius žodžius įdėti į konkrečių aktorių lūpas. Juk norėjosi tiksliai atspindėti keturių žmonių kartų – nuo šiandienos iki pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo bei Vydūno – lūkesčius ir nerimą. Repeticijos ėjosi sunkiai, ilgokai brendo galutinis rezultatas, bet prisijaukinom šį spektaklį. Tai patvirtino ir po Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūros – šventės „Atspindžiai“ atėjęs įvertinimas – Birštono vienkiemio teatras antrą kartą tapo jos laureatu. 2018 metų lapkritį Lietuvos nacionalinis kultūros centras teatrui suteikė I meninio lygio kategoriją. Ir tai labai įpareigoja.
– Iš Jūsų pusės labai drąsu imtis dar „neartų“ dirvonų, užsikrauti atsakomybę vien vadovaujantis nuojauta, juk geriems režisūriniams sprendimams reikia ir elementarių profesinių žinių.
– Profesinės žinios į mano darbą atėjo taip pat netikėtai. 2016 metais, Birštono vienkiemio teatrui tapus „Atspindžių“ šventės laureatu, komisijos narė, Klaipėdos universiteto Teatro katedros docentė Danutė Vaigauskaitė man pasiūlė studijuoti mėgėjų teatro disciplinas. Iki šiol tobulinu savo žinias tęstiniuose kvalifikacijos kėlimo kursuose Klaipėdos universitete, įgytos žinios labai praverčia tiesioginiame darbe.
Žinau, kad negaliu atsipalaiduoti, reikia išlaikyti pasiektą kolektyvo lygį. O aktoriai klausia: ko imsimės toliau? Šiemet ketiname nerti į dar vieną žanrą, bandysime „išlukštenti“ dramą. Jos tema, manyčiau, labai aktuali šiai dienai: motinos meilė – kokia jinai? Man labai „skaudėjo“ skaitant pasirinktą veikalą, todėl, manau, jei pavyktų paliesti skirtingus socialinius sluoksnius ir perteikti mamų mintis, tai būtų fantastiška.
– Ar įneštumėt į spektaklį ir savo pačios išgyvenimų? Viena auginate penkiolikmetį neįgalų sūnų, padarėte viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad jis pradėtų vaikščioti, kalbėti, lankytų pamokas, adaptuotųsi aplinkoje. Šiandien jūsų veidas spinduliuoja ramybę ir dvasinę pusiausvyrą, tačiau juk taip buvo ne visuomet…
– Taip, ko gero galėčiau pasidalinti savo patirtimi, ką reiškia auginti vaiką su negalia, išverkti akis, kasdieną nerimauti dėl jo sveikatos būklės, susidurti su ligos komplikacijomis, elgesio ir emocijų sutrikimais, jausti neviltį, kad viskas, kas išbandyta būklei pagerinti, neveikia. Bėgti į darbą uždirbti pinigų ir galvoti, ar namuose viskas gerai. Išmėginti įvairius ugdymo būdus. Būti pažeidžiamai, kai tau neaprėpiamai sunku…
Bet iš to susideda mamos meilė… Nesu ta vienintelė, kuri dėl savo vaiko padarytų viską. Nuo kitų mamų galbūt skiriuosi tuo, kad neužsisklendžiau nuo visuomenės, esu tarp žmonių, atvirai kalbu apie tai, kaip laikomės. Stengiuosi su Kasparu kuo dažniau išeiti į viešumą, kartais jį nusivežu į darbą, džiaugiuosi tuo, kad jis turi meninę gyslelę, labai mėgsta puošti aplinką. Vis dėlto neįgalių žmonių integracija mūsų visuomenėje vyksta lėtai, kad ir kaip garsiai apie ją kalbėtume. Suprantu, kad esame pirmieji, kurie einame tuo keliu tolerancijos link. Bet, bijau, reikės ne vieno dešimtmečio, kad situacija pasikeistų į gera, kad į mus pradėtų žiūrėti kitaip, kad nesijaustume suvaržyti.
Kasparas yra tas vaikas, kuriam priežiūra reikalinga 24 valandas per parą. Keturias valandas per dieną galime pasikliauti socialine darbuotoja, jos pagalba mums labai reikalinga… Esu labai dėkinga savo mamai už palaikymą. Jeigu ne jos atsidavimas Kasparui, negalėčiau dirbti taip mėgstamo darbo, kurti, būti tarp žmonių, gauti daug gerų emocijų.
Labai džiaugiuosi Birštono vienkiemio vaikų teatro studija „Mes“, kuriame žaidžiame teatrą. Daug laimės suteikia galimybė bendrauti su jaunimu, jausti jų meilę ir pasitikėjimą, būti jų gyvenimo dalimi… Šis procesas daug svarbesnis, nei finansinis atlygis.
– Pasidalinkite ir su kitais savo – mamos ir moters – paprastos laimės formule…
– Svarbiausia gyvenime yra šeima. Jeigu tavo šeima yra sveika ir laiminga, nieko daugiau ir nereikia. Visi kiti dalykai ateis savaime…
Kalbėjosi Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *