Snaigėm byrantis laikas

Visų mūsų drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku.
Justinas Marcinkevičius

Diena kita, ir ištarsime, kad apsisuko dar vienas metų ratas – praėjęs laikas liko nuveiktuose darbuose, ištartuose žodžiuose, apkabinto žmogaus šypsenoje. Kauniškės Zitos Makūnienės valandos pabiro gražiausiomis iš balto popieriaus karpytomis snaigėmis. Gruodžio 15-ąją gausiai susirinkusių artimųjų ir bičiulių būryje, džiaugiantis knygų namų lankytojams Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta Zitos karpinių paroda „Trumpa akimirka“. Kviesdama į ją autorė linki „atrasti savąją snaigę, kuri suteiktų ramybės, švelnumo, užuojautos artimui, meilės ir stiprybės kasdieniuose pasirinkimuose“.

Zita Makūnienė daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo kirpėja, todėl rankos pačios tiesiasi prie žirklių. Visada mėgusi rankdarbius, mezgusi, snaiges karpyti ji pradėjo prieš trejetą metų – gavus karpinį dovanų, kilo noras pamėginti ir pačiai. Tai – pirmoji Zitos darbų paroda, surengta paraginus Birštono viešosios bibliotekos direktorei Alinai Jaskūnienei. Pernai per Indrės Kaminskaitės tapybos parodos atidarymą karpinių meistrė nusižiūrėjo puikią vietą savo darbams.
Kiekviena snaigė – vis kitokia, sunku būtų išsirinkti labiausiai patinkančią ar gražiausią, visos traukia žvilgsnį. Tarsi baltoje pasakoje dabar skendi biblioteka – einant gatve snaigės matosi pro langus, o jų šviesa kviečia užeiti.
Į parodą susirinkę svečiai karpytojai negailėjo gerų žodžių, ją gausiai apdovanojo gėlėmis. Gaila, kad jie neturėjo progos pamatyti vieno gražaus ir itin svarbaus dalyko, kurį tyliai byloja Zitos karpiniai. Parodos atidarymo išvakarėse ji drauge su vyru ir bičiule Martyna

visą dieną triūsė, kol sukabino, ant langų suklijavo snaiges. Tai – darbas, kurio nepaskubinsi, kuriam reikia ir laiko, ir kantrybės. Džiaugėsi širdis žiūrint į tuos darniai ir ramiai dirbančius žmones, iš jų dvelkė tikras ir prasmingas Kalėdų laukimas – užuot lakstę po parduotuves ieškodami dovanų, artimąjį galime pradžiuginti pačiu didžiausiu ir nieko nekainuojančiu turtu – savo laiku, padrąsinimu ir palaikymu. Todėl nenuostabu, kad parodos autorė dėkojo ne vien ją svetingai priėmusiai bibliotekai, bet ir savo artimiesiems – argi be jų paskatinimo ir pagalbos tos snaigės taip šypsotųsi, o ir pati autorė be ramybės širdyje ir namuose argi galėtų susikaupti itin daug kruopštumo ir ilgų valandų reikalaujančiam užsiėmimui – ant įgudusių rankų vyro gerai išgaląstos žirklės juk ne vieną pūslę karpytojai pritrynė.
Iki 2019 -ųjų sausio pabaigos Birštono viešojoje bibliotekoje švies ir stabtelėjusio žvilgsnio lauks Zitos Makūnienės snaigės. Vakarais gesinant šviesas ir veriant bibliotekos duris, rodos, ne tu į snaiges žiūri, o jos – į tave, tarsi norėdamos priminti, koks trapus žmogaus buvimas, ir kad jo prasmė – ne vien skubėjime.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *