Kalėdų paslaptys

Įsiklausyk į stebuklingą Kalėdų naktį… Kai medžiai praskyla senomis legendomis, sniego pusnys paslepia dulkes, išdžiovina lietaus ir tavo ašaras. Dangaus giliam glėby norėtųsi ištirpti, žvaigžde norų širdį pripildyti… Kai nuo šalčio sproginėja stori sienų rąstai, avinėlis priglunda prie didžiosios mamos, – paslaptis artinasi. Nežinia, ką atneš, ką atvers, apdovanos ar gels… Nori tikėti, kad kiekvienuose namuose gražią pasaką seka degdamos malkos. Ar išgirsi, kaip be garso prasiveria durys ir įeina tylėdami žmonės su savo slaptom mintim, nematomom širdim, pražydusiom akim… Susėda aplink gyvą ugnį lyg švenčių stalą. Ir laukia… Laukia laimingo. Ir kitiems šalia laimingo gera. Tas žmogus ateina dovanoti kitiems gerumo, vilties, šypsenų. Labai gera dovanoti. Kitus apdovanoti. Ir nejusti stygiaus, trūkumo. Gera būti nuoširdžiam, gera būti savimi. Žiūrėk, tu tik pažiūrėk į sėdinčius aplink stalą – iš lėto garuoja nuo jų apmaudas, pyktis, nepasitikėjimas. 
Pažvelk į augantį vaiką – jis labai laimingas. Jis dar neturi gyvenimo demonų – neteisybės, melo, keršto pažinimo. Nuolat juokauja, kasdienybė jam gera, palanki. Kai jis būna namie, ir tu atsigauni, dienų labirintai supaprastėja, randai sušvelnėja, mažėja įtampa. Jame atpažįsti savo laisvas ir laimingas akimirkas. Atsigauni. Mokykis iš vaiko.
Esam mokytojai vieni kitiems. Prisėdai šalia laimingo – išmokai save skaityti. Sužinojai, kad daug gali. Daug, daug kas įmanoma: pasidalinti slaptinga vidine tikrove (dažniau pagražinta, nes krauti savos naštos nesinori), pasakyti nuoširdžiai, kad ilgiesi, viliesi, lauki… Įmanoma nušviesti kitam tikrovę šiluma ir tikra šviesa, gryniausiu savo sielos šviesuliu. Įmanoma kitam dovanoti džiaugsmo, gerumo, atvesti spindulį ligi jo lango… Įmanoma ir žodžiais gydyti, guosti, stiprinti, užjausti, palengvinti kančios akmenyną. NES TIKI amžina paslaptimi – KIEKVIENA ŠIRDIS KUPINA MEILĖS šiam pasauliui, žmogui, gamtai, gyvybei, būčiai.
Dėkoji, tiki, lauki.
Rasa Zdanevičienė

---

Asta Ferevičienė

ŽIEMOS AŠAROS
Žiema kartais pravirksta lietumi…
Galvoju, gal kažkas ją apkabino,
Pamilo savo karšta širdimi…
Ir ėmė kristi tirpstantys lengvi
Lašai iš žiemos apdaro ledinio?
Iš laimės verkia net ir mylimi!

Tegul užšąla upės, ežerai,
Kad tik širdis vis plaktų ir mylėtų!
Namuos traškėtų malkos židiny,
Kvapioj arbatoj skęstų vakarai,
Namiškių juokas kad skambėtų!
Namai – jei noris grįžt, kai išeini.

PALINKĖJIMAS
Sugrąžinkim tą laukimo jaudulį,
Kai vaikystėje kvepėdavo meduoliais,
Kai nakty už lango siautėjo pūga.
Būkim atviri, nuoširdūs ir geri.
Tieskim ranką tam, kuris parpuolė.
Te ir mums bus tiesiama ranka…
Sugrąžinkime tą vaikišką tikėjimą,
Kai reikėdavo tiktai stipriai užmerkt akis,
Kad tave pakeltų angelo sparnai.
Gal pavargom, kol per pūgą ėjome,
Bet tegul giliai širdy išliks ir meilė, ir viltis,
Židinys, meduolių kvapas ir namai.

---

Tautvydas Vencius

Susikaupimas ir tyla,
Prasmingi žodžiai atvirukuos.
Vienintelė svajonė gruodžio šviesoje –
Laukimas šios šventos minutės.

To suartėjimo su kūnu ir dvasia,
Švelnaus ir mylinčio žmogaus prisilietimo,
Kada apleidžia pyktis ir kančia,
O židiny kūrenas šildanti liepsna.

Ne tik linkėkime būti gerais
Ir į namus sugrįžkim ne vien tik vakarais…
Ramybė te išlieka laiko pažaduos,
Užgesus židiniui – sielos namuos…

---

Irena Sipavičienė
Kaskart žiema atėjusi apklotu apgobia,
Sodina prie židinio, maitina išmintimi.
Knygose rasta tiesa, lyg ugny, šildanti mintis.
Išgyveni kiekvieną žodį, raidę…
Kodėl ir kaip anie klampojo pūgą,
Mokėjo džiaugtis paprasta būtimi.
Kai supranti dabartinės tuštybės esmės būdą,
Vėl akis nuleidi ir upėje knygos skandini …
Jauti tą srovę šiltą, liečiančią atsiminimus –
Žiemą… kvatojimą jaunystės ir rogių kelią per laukus…
Skonį gomury – mamos keptų sausainių.
Nelyginant zylutė pasisotini trupiniu menku
Ir liūdesys tiltus praeities tirpina.
Tuomet per lango stiklą atleidimo meldi.
Įšalusią žemę lieti žodžiu švelniu,
Jos virpesį sniege – gal tapsi nekaltu –
Ir kūnu drebulį prisiimi, kaip jausmą …
Viską visiems, net ir save išdalini.
Tada žvilgsniu, lyg savo naštą, debesis sunkius pakelti mėgini,
O jie prakiūra … ir krinta… krinta snaigėm didelėm.
Į mūsų vakarinį džiaugsmą.

---

Stefa Juršienė

MEILĖS ŽODŽIAI
Per gruodžio šarmą skrenda meilės žodžiai,
įprasmindami harmoningą džiaugsmą…
Kaip dar galėtum šio stebuklo grožį
bepavadint, jei ne vardu gražiausiu?

Akimirką norėtum sustabdyti,
sušukti lemčiai, kad esi laimingas!
Į savo laiką veidu atsigręžęs
dar išpažint, jog niekas nepradingo.

Lyg muzika čia skamba visos dienos,
svajonių luotas lengvą burę kelia…
Ir niekada nesi tu paukštis vienas.
Ir čia dar nesibaigia tavo kelias. –

Nuo medžių šarmą krečia meilės žodžiai,
Gimimo džiaugsmą skelbdami pasauliui…
Koks nuostabus Kalėdų švenčių grožis –
tas pajautimas, kad sugrįžta saulė!

---

---

Jurgis Montvila

LAIMĖS LAUKIMAS
Metų dienužės sukas.
Tai turtų mūs debesis.
Kyla, lyg aukso rūkas,
Kalėdinis ilgesys.

Žvaigždės danguj prisirpę
Varva, kaip kriaušių vynas,
Šneka tyliai ir virpa:
– Laukimas. Tikras. Grynas.

Tą žiemos naktį tylią
Ir didmiesty, ir kaime
Mylimas, nemylimas –
Kalėda duos po laimę.

Tokia mūs dovanėlė.
Džiaukimės lyg skanėstu.
Neškim širdin įkėlę,
Kad dulkėm nenusėstų.

---

Ramutė Onutė Bidvienė

ŽALTVYKSTĖ
… ir kaimas ištuštėjo,
langai paniuro be šviesos.
Pakrypęs gluosnis paskutinį išlydėjo…
Šunelis sekė iš paskos…

Bitelės drevę pasirinko;
Aviliuose per daug drėgmės.
Usnelės pūkas nupleveno linkui
darželio –sėklą pasisės.

Ir aš einu, –pasvarstęs,
Kuprinė kabo ant peties,
Žaltvykstė – priekyj, – žybčioja, –
kas varstas,
Neleisdama nė atsikvėpt.

Ir nuskubu, – s u g r į š i u,–
Pasižadu aš sau šventai,
Tikėjimą palikdamas jau
už Bažnyčios šventoriaus, –
ir jau – ne taip tvirtai…

---

Aušra Kazlauskienė
Leiskite išgirsti tylą.
Pastebėti visa, kas gražu.
Triukšme dienų
Taip viskas susipynę – 
Dabar jau nieko nebesuprantu.
Negi beprasmiam pirmenybė, o
Antraeilis – visa, kas svarbu?
Kiek žodžių daug „svarbių“ ir šūkių.
Kiek deklaruojamos „tiesos“…
Apsidairai – o juk realijos kitokios –
Tik įpakavimas, o ne vidus svarbu.
Negi nevertas vaikas mažas 
apsikabinimo mamos?
Negi gyvenimą pradirbęs
nebeuždirbai duonos sviestu užteptos?
Negi senatvės žilas plaukas
nevertas jauno pagarbos?
Negi sparnus jaunystei skleidžiant 
reikia šitaip nuožmiai apkapot?
Dabar jau nieko nebesuprantu –
taip viskas susipynė…
Reikia jau nurimt, išgirsti tylą.

---

---

Alvyra Pieterytė – Sventickienė

KALĖDŲ NAKTĮ
Sapnavau, kad angelas esu.
Ir tyloje žvaigždėtoj sparnus tiesiu.
Ir nemačiau gražesnio nieko
Už tyliai šnarančius sparnus,
Už skrydį nelauktą, netikėtą
Nuo pragaro lig dieviško dangaus…
Neliko nei nuodėmių, nei graudulio…
Tiktai švytėjimas nežemiškos būties.

KALĖDŲ DOVANA
Ar tu matei, kaip šypsos angelas
Ant kalėdinės eglutės,
O jo šviesa pasklinda po namus,
Ir gyvena kiekvieno širdyje?

Ar Tu girdi, ką šventą naktį
Kalėdų Angelas tau tyliai sako?
Tik paklausyk, tik paklausyk…
Gerumo, meilės, džiaugsmo
Ir sveikatos kraitę susiruošk,
Ir mylimiausiems, artimiausiems
Kalėdų rytą ją padovanok.

---

Irena Makauskienė

KALĖDŲ BURTAI
Aslos viduryj
Suskilo ąsotis.
Pravirko vaikelis…
– Neverk,
Šukės laimę atneš.
Aplankys tuoj
Kalėdų senelis.
Surink šukeles,
Suskaičiuok.
Padėk po mažąja egle.
Nubudęs ryte vietoj jų
Rasi daug dovanų, –
Tai burtai
Kalėdų senelio!..

---

Genovaitė Arsobienė
Prisiglausiu prie eglutės
Žalio miško pakrašty
Ir papuošiu ją svajonėm,
Kad neliktų užmaršty.
Pasidžiaugsiu tuo, ką turim.
Padėkosiu, kad gyvenam
Dievui, Dangui, žaliai Giriai,
Žemei ir Žmonėms.

---

Puslapį parengė Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė Rasa Zdanevičienė