Į Šventąją Žemę – iš naujo atrasti tikėjimą

Šiais metais patyriau svarbiausią savo gyvenime kelionę į Šventąją Žemę. Ši kelionė suteikė ypatingų įspūdžių, nekasdienių patirčių, dėl kurių, manau, kiekvienam tikinčiam krikščioniui turėtų būti svarbu aplankyti Jeruzalę. Galimybė pakeliauti po Biblijoje aprašytas vietoves, Galilėją – žemę, kurioje gyveno ir kentėjo Jėzus Kristus, suteikė progą geriau pažinti Dievą, įgyti dvasinės patirties bei iš naujo atrasti tikėjimą…

Izraelio tautos istorija
Po keturių valandų skrydžio iš Vilniaus nusileidome Tel Avive, labai moderniame Izraelio aerouoste praėjome visas patikras (prieš išvykstant reikėjo atsakyti į daugybę klausimų kompiuteryje).
Dabartinė Izraelio valstybė atkurta tik 1948 m. gegužės 14 d. po beveik du tūkstančius metų trukusio žydų klajojimo po visą pasaulį. Ji yra tris kartus mažesnė už Lietuvą, tačiau biblinės jo vietovės mena kelių tūkstančių metų senumo istoriją.
Maždaug prieš 2000 m. Marijai Betliejuje gimė Jėzus Kristus. Po Kristaus gimimo praėjus 622 metams, Mahometas ėmė skelbti tikėjimą Alachu, kaip vieninteliu tikruoju Dievu, ir tapo islamo religijos įkūrėjas.
O Izraelio tautos istorija prasideda nuo Abraomo vaikaičio Jokūbo, pavadinto Izraeliu, ir jo dvylikos sūnų, iš kurių kilo 12 genčių. „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas,- kalbėjo Jokūbui. – Aš tau duosiu šitą žemę. Aš būsiu su tavim, kur tu eitum; ir nepaliksiu, kolei neįvykdysiu, ką pažadėjęs“ (Per 21,13-15). Dievas savo pažadą ištesėjo – tauta tapo jo išrinktąja. Kai užkariautojų egiptiečių paversti vergais jie šaukėsi Dievo pagalbos, šis juos išgirdo ir nuvedė per dykumą prie Sinajaus kalno. Dievas davė Mozei Dešimt Dievo įsakymų, kurie yra geriausiai žinomas Izraelio įstatymų rinkinys. Mozė ant kalno praleido 40 dienų ir 40 naktų ir iš Dievo gavo Torą, kurioje yra surašyti įsakymai, kaip reikia kiekvienam gyventi, ir žydų tautos istorija. Todėl žydai privalo skaityti Torą, kurios skyrių skaičius atitinka savaičių skaičių per metus…
Pagal žydų tikėjimą Toroje surašyti patys aukščiausi idealai, kuriais gali didžiuotis žmonija.
Tel Avive aplankėme senąją miesto dalį – Jafą, kurios siaurose vaizdingose gatvelėse įsikūrusios meno galerijos, parduotuvėlės bei restoranai. Tai – vienas seniausių pasaulio miestų, kuris priklausė egiptiečiams, žydams, persams, finikiečiams, graikams, romėnams, ir kiekvieni iš jų paliko savo pėdsakus istorijoje… Aplankėme įspūdingus Bahai sodus, grožėjomės puikia panorama nuo Karmelio kalno.

Jeruzalė – krikščionių, žydų ir musulmonų šventoji vieta
Nuvykome į Jeruzalę, kur apsigyvenome jaukiame viešbutyje Alyvų kalne. Senoji Jeruzalė apjuosta galinga 20 m aukščio ir 4 km ilgio siena. Čia musulmonai turi „Olos“ mečetę, žydai – Raudų sieną, krikščionys – Kristaus kančių vietą, Kapo bažnyčią.
Aukščiausioje Alyvų kalno vietoje stovi Dangun žengimo koplyčia. 1152 m. nedidelis kupolo formos statinys buvo pastatytas virš akmens su Viešpaties kojų atspaudu. Čia Kristus paskutinį kartą iškėlęs rankas palaimino mokinius ir žengė į dangų. Šis akmuo ir šiandien stovi koplyčioje.
Į Senąją Jeruzalę galima patekti pro septynerius vartus. Svarbiausi yra Damasko vartai šiaurinėje pusėje, Stepono – rytinėje, Siono – pietinėje. Labai įspūdinga Šv. Onos bažnyčia. Ji stovi ten, kur, pagal Šv. Raštą, stovėjo Marijos gimtasis namas. Pietinėje senojo miesto dalyje yra šventyklos aikštė (500 m ilgio ir 300 m pločio), kurioje stovi labai įspūdinga musulmonų „Olos“ mečetė, pagal fundatorių dar vadinama Omaro mečete. Musulmonai įsitikinę, kad būtent iš čia Mahometas buvo paimtas į dangų.
20 metų prieš Kristų Erodas Didysis čia buvo pastatęs šventyklą, kurioje vėliau lankėsi Jėzus. Kai fariziejai atvedė nusidėjėlę, kuri pagal Mozės įstatymą turėjo būti užmušta akmenimis, Jėzus pareiškė, kuris iš jų be nuodėmės, tegul tas meta pirmas… Iš tos šventyklos dabar likusi tik vakarinė sienos dalis, kuri vadinama Raudų siena, nes čia žydai apverkia sugriautą Jeruzalę ir šventyklą. 70 m. po Kristaus gimimo romėnų imperatorius Titas ją sunaikino. 15 m aukščio siena labai įspūdinga ir į sienos plyšelius galima dėti raštelius su norais ir svajonėmis. Tai – sinagoga po atviru dangumi.

Kristaus kančių keliu
Via Dolorosa – kelias, kuriuo ant Golgotos kalno buvo vedamas Jėzus Kristus. Kryžiaus kelio stotys įrengtos XVI amžiuje, jų maršrutas yra 960 m ilgio. Nuo buvusios Antonijaus tvirtovės prasideda Viešpaties kančių kelias. Ėjome su visais tikinčiaisiais šiuo keliu, melsdamiesi prie Kryžiaus kelio stočių.
Pirma stotis – „Erškėčių krūmas“, iš kurio buvo nupintas vainikas ir uždėtas Kristui ant galvos (spygliai – 10 cm ilgio, tvirti ir aštrūs). Antroji stotis – „Jėzui uždeda kryžių“- priešais pranciškonų vienuolyną. Trečia – „Jėzus pirmą kartą suklumpa po kryžiumi“ – čia lenkai 1947 m. pastatė koplytėlę. Ketvirtoji – „Šv. Mergelės nualpimo koplyčia“ – kur Jėzus susitiko su Motina. Koplyčia buvo pilna lenkų maldininkų, todėl mums beliko melstis lauke… Penktoji – ties durimis, kurių staktoje užrašas, išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia: „Simonas padeda Jėzui nešti kryžių“. Čia sutikome maldininkus iš Brazilijos, nešančius didžiulį kryžių.
Kryžiaus kelias kyla į Golgotą. Šeštoje stotyje gailestingoji Veronika nušluostė kruviną Jėzaus veidą skarele, ant kurios liko Jėzaus atvaizdas. Už geležimi apkaltų durų yra Šv. Veronikos bažnyčia ir šventosios kapas. Septintoji – „Jėzus antrąkart suklumpa po kryžiumi“ – čia pastatyta pranciškonų bažnyčia, kurios altoriuje – Jėzus, prislėgtas sunkaus kryžiaus naštos.
Toliau į Golgotos kalną kopėme siauru ir akmenuotu keliu. Graikų Karalambo vienuolyno sienoje įmūrytas akmuo, žymintis aštuntąją Kryžiaus kelio stotį, tais laikais jau buvusią už miesto sienos. Akmenyje iškaltos raidės: „Jesus Christus vincit“ („Jėzus Kristus nugali“) ir žymi susitikimą su verkiančiomis moterimis. „Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų.“ (Lk 23,28). Vis aukščiau kopėme į Golgotos kalną, kol pagaliau pamatėme Šv. Kapo bažnyčią. Virš bažnyčios yra vienuolynas, čia stovi kolona, žyminti devintąją Kryžiaus kelio stotį, kur Jėzus trečią kartą suklupo po kryžiumi.
Kryžiaus kelias baigiasi prie minėtos bažnyčios, kurioje yra Kristaus nukryžiavimo, paguldymo į kapą ir prisikėlimo stotys. Šv. Kapo bažnyčia – pati švenčiausia vieta senojoje Jeruzalėje. Tai – vieta, kurioje jauti nepaprastą dvasinį pakilimą, viską pamiršti, apimtas dvasinio jaudulio. Virš Kristaus kapo yra didelis kupolas.
Dešimtoji Kryžiaus kelio stotis – „Pavagiami Jėzaus drabužiai“ – yra Golgotos koplyčioje. Dešinėje šios koplyčios vietoje, kuri priklauso katalikams, stovi altorius, žymintis vienuoliktąją Kryžiaus kelio stotį: „Jėzus prikalamas prie kryžiaus.“
Koplyčios kairėje dalyje, priklausančioje graikų ortodoksų bažnyčiai, yra Nukryžiavimo altorius, žymintis dvyliktąją Kryžiaus kelio stotį: „Jėzus miršta ant Kryžiaus“. Daug šviestuvų ir žvakidžių, jos šiek tiek uždengia natūralaus dydžio ikonas sienoje, kuriose pavaizduota Motina Marija ir apaštalas Jonas prie kryžiaus. Nedidelis Marijos altorius tarp Prikalimo prie kryžiaus ir Nukryžiavimo altorių vadinamas „Stabat Mater („Stovi Motina“), jis žymi tryliktąją Kryžiaus kelio stotį „Jėzus nuimamas nuo kryžiaus ir paguldomas ant Motinos kelių“. Įrašas altoriaus grotelėje primena paskutinius Jėzaus žodžius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Priešais trečiąjį įėjimą į Golgotos koplyčią yra Patepimo akmuo. Pagal Šv. Raštą, ant šios plokštės Jėzaus kūnas buvo įtrintas myros ir alavijų mišiniu. Ant akmens stovi didelė žvakidė.
Kupolo formos statinyje yra Kapo koplyčia (8 m ilgio, 6 m pločio ir 6 m aukščio kapavietė), į kurią įeinama pasilenkus pro nedidelį skliautą. Joje telpa tik 4 žmonės. Šioje vietoje Jėzaus kūnas gulėjo iki Velykų ryto. Čia yra keturioliktoji Kryžiaus kelio stotis: „Jėzaus kūnas paguldomas į kapą“…

Jėzaus pėdsakų beieškant
Nuvykome į Nazaretą, kur prieš 2000 metų gyveno Marija ir Juozapas. Nazarete prabėgo Jėzaus vaikystė. „Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru vardu Juozapas iš Dovydo namų, o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1,26-27). Toje vietoje stovi didžiausia krikščionių bažnyčia Artimuosiuose Rytuose, visu grožiu švytinti Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai bazilika su šventoriumi. Pirmoji bazilika buvo pastatyta 356 m. imperatoriaus Konstantino motinos Elenos iniciatyva. Dabartinė – Renesanso stiliaus – 1960-1969 m. iškilo ant senųjų liekanų. Už altoriaus yra Apreiškimo grota, kur angelas Gabrielius ištarė žodžius: „Tu pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi JĖZUMI. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. (Lk 1, 28,31-32). Šventoriuje prie kolonų yra viso pasaulio garsiausieji Marijos paveikslai. Tarp jų pamačiau ir mūsų Aušros vartų Mariją…
Tabgha, esanti prie Galilėjos ežero, viena iš biblinių vietų, kur Jėzus pamaitino minią, padalindamas penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis. Aplankėme bizantiškąją Duonos padauginimo baziliką su nuostabia grindų mozaika. Galilėjos ežere plaukėme mediniu laivu – Jėzaus laikais tokiais laivais plaukiojo vietiniai žvejai, valgėme „Petro žuvį“. Apžiūrėjome bažnyčią, po kurios altoriumi stūkso akmuo, ant kurio Jėzus palaiminęs maistą.
Toliau kelias vedė į Masadą, kuri 2001 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Masada – tai senovės pastatų griuvėsiai ir tvirtovė, pastatyta vaizdingoje vietovėje ant stačių uolų Negyvosios jūros pietvakarių krante. Čia įvyko žydų ir romėnų karas, čia žydai įvykdė masinę savižudybę 73 m. po Kr. Tik 1960 m. archeologai atkasė dvejus prabangius Erodo rūmus su pirtimis, plaukimo baseinu, būstus, didžiules vandens talpyklas… Vaizdas nuo viršaus – nepamirštamas.
Keliaudami Judėjos dykumos link, sustojome prie Jordano upės, kurioje Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų. Atnaujinome Krikšto sakramentus, panirdami į šventą vandenį. Pasijutome apsivalę iki sielos gelmių, „pakylėti iki dangaus…“
Nukeliavome ir prie Negyvosios jūros, kuri yra 420 m žemiau jūros lygio Jordano slėnyje. Kadangi ji neturi tiesioginio ryšio su pasauliniu vandenynu, turėtų būti vadinama ežeru. Druskos koncentracija jūroje šešis kartus didesnė nei vandenyne. Todėl joje negalima nuskęsti – guli sau vandenyje ir skaitai knygą, ar ne stebuklas? Išsitepėme sveikuoju purvu, jį nusiplovus, oda tapo švelni tarsi persikas…
Dėkoju Dievui už suteiktą galimybę savo akimis išvysti Šventąją Žemę. Tą patį ištars ir kiekvienas, ten pabuvojęs…
Nijolė Kvietkauskaitė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *