Su ūkininkų rūpesčiais – nuo Vilniaus iki Briuselio

Šią savaitę šalies visuomenės dėmesį patraukė ir žemdirbių problemos. Grupė ūkininkų pirmadienį susitiko su Prezidente Dalia Grybauskaite, o ketvirtadienį numatyta protesto akcija Briuselyje. Dėl teisingesnės Europos Sąjungos žemės ūkio politikos piketuos mūsų šalies pieno ūkių šeimininkai, jų gretose bus nemažai rajono ūkininkų.
„Lietuvos pieno gamintojai metus baigia skaičiuodami milijoninius nuostolius, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas, Pašventupio k. ūkininkas Jonas Vilionis, – tačiau ir kiti metai nežada būti šviesesni, prognozuojama, jog pieno supirkimo kaina dar mažės“.

Krinta kainos, mažėja pieno
Pasak LPGA vadovo J. Vilionio, šiemet per 10 mėnesių, palyginti su praėjusių metų tokiu pačiu laikotarpiu, šalies pieno sektorius gavo 27,9 mln. Eur pajamų mažiau. Tam įtakos turėjo ne tik maža pieno supirkimo kaina, bet ir sausra, dėl kurios trūko pašarų ir krito pieno kiekis, pieno sudėties rodikliai. Dėl pašarų stygiaus šiemet karvių gali mažėti visą žiemą, galima prognozuoti tolimesnį pieno gamybos mažėjimą. Šiemet, lyginant su praėjusiais metais, jau supirkta 3 proc. mažiau pieno, o pieno perdirbėjai paskelbė, kad sumažėjo ir pieno produktų gamyba. Įtakos tam turėjo sumažėję lietuviškų pieno gaminių pardavimai eksporto rinkose ir pastaruosius keturis mėnesius krentančios pieno produktų kainos biržose. „Pieno centro“ duomenimis, šalies pieno perdirbimo įmonės per dešimt šių metų mėnesių perdirbo 1,46 mln. t žalio pieno – 0,6 proc. mažiau, palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu. Šalies pieno ūkiai minimu laikotarpiu perdirbėjams patiekė 1,15 mln. t pieno – 2,9 proc. mažiau, palyginti su pernykščiais rezultatais. Mažėjant pieno gamybai Lietuvoje, iš Estijos ir Latvijos importuojamo pieno kiekis padidėjo nuo 20 iki 25 proc.  LPGA prezidento J. Vilionis nuomone, jeigu politikai nesiims konkrečių veiksmų, pieno sektoriaus padėtis ir toliau blogės, karvių skaičius mažės. Pajamas apkarpys ir pašarų trūkumas, kuriuos teks pirkti, gamybos sąnaudas didins didėjančios elektros ir dujų kainos, jau nekalbant apie trąšas ir chemines medžiagas, kurių brangimu ūkininkai skundėsi jau šiais metais. O pieno perdirbėjai komentuoja, kad produktų kainos tik krenta, prognozuojamas ir pieno supirkimo kainos kritimas. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų lapkritį Lietuvoje buvo laikoma 259 920 karvių – 5,43 proc. arba 14,93 tūkst. karvių mažiau, negu prieš metus. Didžiausias karvių mažėjimas pastebimas ūkiuose, laikančiuose iki 20 karvių – 10,5 proc. Ūkių, laikančių melžiamas karves, lapkritį jau buvo likę tik 36,8 tūkst., per metus jų sumažėjo 12,58 proc. (5,3 tūkst.).

Ką suteiks masto ekonomija
„Šiandien mūsų pieno ūkiai pasiekė kritinę ribą, todėl negalime tylėti, – sako LPGA vadovas J. Vilionis, – savo rūpesčiais pasidalijome su šalies vadovais, o Briuselyje po protesto akcijos susitiksime su Europos pieno tarybos prezidentu Ervinu Šopgesu, Baltijos šalių eurokomisarais Vyteniu Andriukaičiu ir Valdžiu Dombrovskiu“.
Pasak J. Vilionio, svarbu išsiaiškinti, kokie ūkiai bus remiami, iš kur bus generuojamas pelnas. Lietuvos valdžios koridoriuose sklandančios kalbos apie ūkininkų kūrimąsi apleistuose regionuose ir jaunų ūkininkų rėmimą skamba gražiai, deja, realybė šiek tiek kitokia. J. Vilionio nuomone, tik masto ekonomija ir pridėtinė vertė gali ištempti ūkius – juk Lietuvos žemės ūkis turi konkuruoti ne tik Europos, bet ir viso pasaulio rinkose (kaip nurodo žinynai, masto ekonomija – produkto vieneto savikainos mažėjimas, atsirandantis didinant produkcijos gamybos ar pardavimo mastą bei efektyvumą; gamybos sąnaudų mažėjimas augant gamybos mastui). Ekonomistų teigimu, nacionalinė ir bendrijos parama turėtų būti kreipiama į efektyvios veiklos siekiančius ūkius ir jų skatinimą, suteikiant galimybę stambėti ir modernizuotis. Tai mažiems ar vidutiniams ūkiams padėtų įgauti mastą, plėstis ir veikti efektyviai.

Norime būti lygiaverčiai
Pieno gamintojai į Briuselį veža peticiją, kurią parengė drauge su kitomis žemdirbių organizacijomis. Joje rašoma: „Nuo pat narystės Europos Sąjungoje pradžios (2004 m.) Baltijos šalių ūkininkai gauna žemiausias tiesiogines išmokas bendrijoje. Taip atsitiko tik dėl neteisingo Stojimo į ES akto nuostatų interpretavimo, nes bendroje žemės ūkio produkcijos, kapitalo ir darbo rinkoje aukščiausių ES valstybių narių vadovų parašais negalėjo būti patvirtintos ilgalaikės diskriminacinės sąlygos Baltijos šalių žemdirbiams, kurie 2013 m. gavo tik 50 proc. ES vidurkio tesiekiančias išmokas. 2013 m. vasario 7 – 8 d. ES Vadovų taryba sutarė, kad iki 2020 m. visose valstybėse narėse išmokų lygis už hektarą sieks bent 196 Eur. Pasiūlyme dėl ateinančio finansinio laikotarpio Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto ši nuostata ignoruojama. Savo pasiūlymuose Europos Komisija žada tęsti valstybių narių tiesioginių išmokų dydžių už hektarą konvergenciją. Tačiau Baltijos ūkininkai nebegali sutikti dėl siūlomos, vėžlio greičiu vykstančios konvergencijos tempų.
Nėra jokio motyvo, kodėl mūsų ūkininkai skriaudžiami bendroje ES rinkoje, ypač atsižvelgiant, kad realūs gamybos kaštai vienam hektarui mūsų šalyse daug aukštesni už ES vidurkį. Natūralios ir gamtinės sąlygos taip pat mažiau palankios Lietuvos žemės ūkiui (plonas ir mažiau derlingas dirvožemio sluoksnis, trumpesnis vegetacijos laikotarpis, šaltos žiemos), didesni žemės ūkio sąnaudų transportavimo kaštai. Tačiau jokių istorinių referencijų neturinti žalinimo išmoka, mokama Baltijos šalių žemdirbiams už klimatui ir aplinkai naudingas praktikas, vienodas visoje ES, yra 30 – 40 proc. mažesnė negu vidutiniškai ES. Rusijos embargas ir afrikinis kiaulių maras taip pat skaudžiausiai kirto Baltijos šalims. Galų gale, nei Europos Komisija, nei kitos ES institucijos negali paaiškinti, kodėl Baltijos šalių žemdirbiams išmokų konvergencijos formulėje BŽŪP 2014 – 2020 m. laikotarpiu ir pasiūlyme dėl BŽŪP po 2020 m. kaip viršutinė tiesioginių išmokų riba yra nustatytas diskriminacinis 90 proc., bet ne 100 proc. ES vidurkio lygis? Reikalaujame 2020 m. nustatyti žadėtą 196 Eur/ha lygį, o nauju finansiniu laikotarpiu visiškai baigti išmokų konvergenciją“.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *