J.Džiugelis: „Mano misija – padėti žmonėms“

Pakilus sovietmečio uždangai ir išvykus į užsienį, nustebau, kiek ten daug neįgaliųjų žmonių! Su palyda, vienų, riedančių vežimėliais… Tuomet mūsuose retai sutikdavai neįgalųjį, nes… jie buvo uždaryti namuose. Praėjusią savaitę Birštone vykęs susitikimas su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu Seimo nariu Justu Džiugeliu – akivaizdus įrodymas, kaip pasikeitė mūsų šalis, o atkaklumo ir valios pastangomis svajones galima paversti realybe.

– Labai norėčiau ne formalaus pokalbio, bet šilto pabendravimo,- prakalbo svečias, prisiminęs apie savo kelią į Seimą.
J. Džiugeliui – 31-eri. Gimė Vilniaus rajone. Aštuntą mėnesį gydytojai diagnozavo raumenų atrofiją, taip pat įspėjo, kad liga progresuos.
– Tai sužinojęs tėvas nepabėgo, kaip dažnai nutinka kitose šeimose, tad augau pilnoje šeimoje,- šypsodamasis kalbėjo Justas.
Mokykla, klasė ir klasiokai buvo namai, į kuriuos kartą per savaitę ateidavo mokytoja. Kitomis dienomis berniukas „graužė“ knygas. Svečias atviravo, kad sunkiausia buvo paauglystėje, galvojo net apie savižudybę – žudė ne liga, o vienatvė. Gelbėjo mama, kuri kartodavo, kad turiu protą, turiu liežuvį, galiu kalbėtis su žmonėmis, turiu savo tikslų, svajonių… Mano negalia nėra gyvenimo pabaiga…
– Tie žodžiai skatino mane kabintis į gyvenimą ir jį keisti. Po kelerių metų nusprendžiau ne tik mokytis, bet ir save realizuoti. Susiradau kompiuterinio raštingumo mokytojo darbą. Mano mokiniai – vyresniojo amžiaus žmonės, man tik šešiolika. Buvo drąsu! Pirmuoju darbu labai didžiavausi. Galėjau prisidėti prie savo tėvų bendro ūkio, padėti pinigais ir jaučiausi pilnavertis,- prisiminė vaikystę svečias.
Vėliau Justas pajuto „verslumo gyslelę“, kurią, mano, paveldėjo iš senelio, tuomet vadinamo „spekuliantu“, ir pradėjo prekiauti mobiliaisiais telefonais. Tai buvo vienas iš jaunuolio pomėgių. Verslas sekėsi gerai ir netrukus peraugo į prekybos tinklą. Dvidešimtmetis Džiugelis jau turėjo mobiliųjų telefonų saloną. Užėjus krizei, elektronikos prietaisais prekiavo Europoje. Būdamas dvidešimt septynerių nutarė kažką nuveikti socialinėje srityje.
– Prisiminiau savo sudėtingiausią etapą paauglystėje ir panorau darbuotis švietimo srityje. Įsteigiau Viešąją įstaigą, kuri rūpinasi neįgaliųjų vaikų integracija. Pradėjau apie tai garsinti Lietuvoje, daryti įvairius, integralius projektus, keisti visuomenės požiūrį į negalią… Apie tai dar buvo mažai kalbama. Šioje įmonėje padirbęs trejetą metų supratau, kad tuos dalykus reikia keisti nacionaliniu lygiu. Pabandžiau ir man pavyko tapti politiku. Antrus metus dirbu Parlamente, esu Seimo narys, važinėju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis, bandau atsakyti į jiems rūpimus socialinės politikos, ekonomikos ir kitus klausimus. Jei tuo metu nesugebu atsakyti, pasiimu kontaktus, pasiaiškiname ir susisiekiame atgalios. Manau, tik per ryšį, gyvą ryšį, kurio neturėjau paauglystėje, galima pasiekti geriausių rezultatų ir padėti žmonėms. Viena iš mano misijų ir yra padėti žmonėms sukurti tokią šalį, tokią Lietuvą, kurioje silpniausi žmonės jaustųsi stiprūs, – baigdamas prisistatymą teigė Seimo narys.
Parlamente Džiugelis dažnai kartoja frazę: „Mūsų šalis stipri bus tiek, kiek stiprus bus silpniausias jos narys“. Justas yra Neįgaliųjų teisių komisijos, kuri rūpinasi ne tik neįgaliaisiais, bet ir vyresniojo amžiaus žmonėmis, jų problemomis, užimtumu, socialinėmis išmokomis ir pan. narys. Į šią komisiją raštu, žodžiu galima visiems kreiptis rūpimais klausimais… Vienas iš Džiugelio pradėtų darbų yra Socialinių įmonių reforma, kurioje daugiausia kalbama apie įdarbinimą, asmeninio asistento reglamentavimas. Lietuvoje tai naujovė, liečianti daug socialinių grupių, pradedant šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus, baigiant senyvo amžiaus žmonėmis, kuriems sudėtinga pasirūpinti savimi. Nemažai darbų jau nuveikta, daug – planuose. Apie juos, anot parlamentaro, galėtų kalbėti ilgai ilgai. Bet jam įdomiau išklausyti ir birštoniečius, atsakyti į jų klausimus… Kad ir nepatogius….
Vienas tokių klausimų buvo „Kodėl išėjo iš valdančiosios daugumos? Kaip žinia, J. Džiugelis į Seimą atėjo Valstiečių ir žaliųjų partijos , kurią neseniai paliko, gretose….
– Neapsikenčiau tam tikros valdymo frakcijos tvarkos. Turėjome viešą konfliktą su frakcijos vadovu, nenorą susikalbėti… Manau, privalėjome išsiaiškinti dviese. Tokio noro nebuvo. Dar man nepatiko tušti politikavimai, kurie vyksta pastaruoju metu, beprasmių tyrimų komisijų kūrimas, žvalgymasis į praeitį, kas ten kokią krizę sukėlė, vizijos neturėjimas…Negaliu eiti prieš savo valią, atėjau vykdyti konkrečių darbų. Juos dabar gal ir sunkiau bus įgyvendinti, bet save gerbiančiam Seimo nariui turėtų būti gėda nepalaikyti bendrų darbų, – sakė Džiugelis.
2016 m. pradėdamas rinkiminę kampaniją jis rugpjūčio 1 – 23 dienomis elektriniu neįgaliojo vežimėliu keliavo po Lietuvą, bendravo su žmonėmis. Įveikė 723 km maršrutą nuo Vilniaus Katedros aikštės per šiaurės Lietuvą, pajūrį ir panemune grįžo į Kauną.
– Važiavau kasdien, bet kokiu oru. Pagavau „kablį“ bendrauti su žmonėmis. Buvo smagu,- sakė svečias.
Paklaustas, už kokį kandidatą į Prezidentus balsuos, atsakė, kad dar nežino, nes ne visos partijos iškėlė savo kandidatus. Bet žino, už ką nebalsuos. Prezidentu rinks tą, kurio rinkiminė programa nebus populistinė ir atitiks tikrovę. Birštoniečiai svečią klausinėjo ir apie Ukrainą, Krymą, prašė išsakyti nuomonę apie vaikučių paėmimą iš šeimų ir pan. Paprašytas įvardinti tris punktus, kokių labiausiai reikėtų savo namuose gyvenantiems neįgaliems bei garbaus amžiaus žmonėms, kad jie gerai jaustųsi ir nereikėtų kęsti vienatvės, Seimo narys atsakė:
– Pirma – medicininių paslaugų „atėjimas“ iki namų. Antra – savanorystė. Žmonėms su negalia smagu, kai lankosi socialiniai darbuotojai, atsiranda tam tikras ryšys, bet to bendravimo maža. Į šią veiklą galėtų būti įtraukti savanoriai. Trečia – kai žmonės gali ir nori išeiti iš namų, bet nežino kur. Lankyti kultūros renginius, kažkur nuvažiuoti, keliauti – brangu. Galėtų gelbėti Mainų programa. Pavyzdžiui, garbaus amžiaus žmonės eina į mokyklas ir ten veda pamokas jaunimui. Apie gyvenimą, savo patirtis. Manau, nauda būtų abipusė…
Beje, birštoniečiai – labai aktyvi bendruomenė. Jie daug ką turi, daug kuo užsiima, keliauja, lanko paskaitas, mankštas…. Net ir su mokyklinukais, darželinukais bendrauja. J. Džiugelis paprašė užsukti ir pas jį, kai lankysis Seime….
Onutė Valkauskienė
Autorės nuotrauka