Justinas ADOMAITIS
Lietuvio charakteryje užkoduota nemeilė kaimynui. Artimam, tolimesniam ar visai kitoje šalies pusėje. Dar nuo Vytauto Didžiojo laikų sklando istorijos legendos apie lenkų pavogtą mūsų karaliaus karūną. Neseniai lankydamasis Lucke, Vakarų Ukrainoje, iš tenykščių istorikų sužinojau, jog pagal Viduramžių tradiciją karaliui karūną privalėjo uždėti popiežius. Nors Lietuva vadinta Didžiąja Kunigaikštyste, plytėjusia nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tačiau į tuometę jos sostinę Lucką Romos katalikų bažnyčios vadovas vykti nebuvo suplanavęs. Lenkai niekuo dėti.
Prieš šimtą metų Lietuvos nepriklausomybę mūsų miestų ir miestelių gyventojai pasitiko tarpusavyje kalbėdami lenkiškai. Mykolo Krupavičiaus tėvas, save laikęs „amžinu dzūku“, XX amžiaus pradžioje su kaimynais bendravo lenkų kalba, poterius kalbėjo taip pat lenkiškai. Sakydavo: „Kai susikurs Lietuva, kalbėsiu lietuviškai.“
Iš mokyklinių vadovėlių prisimename „Anykščių šilelio“ parašymo priežastį: kunigų seminarijos dėstytojas supeikė lietuvių kalbą, pacituodamas Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ eilutes ir pabrėždamas, jog tik lenkų kalba tinkanti poezijai ir minčių raiškai. Klierikas Antanas Baranauskas pasijuto įžeistas kaip lietuvis ir atsakė mums visiems atmintinai žinoma poema.
Šiandien galbūt visai nemotyvuotai mes pykstame ant kaimynų lenkų. Kol prieš keletą dešimtmečių jų valstybės keliai buvo siauri ir duobėti, kaimo sodybos apsamanojusios, ūkiai nedideli ir dar varganai atrodantys, mes paslapčia vylėmės pažanga pralenksiantys kaimynus. Dardėjome verslumo mokytis iš vokiečių, austrų, prancūzų. Visiems pasakojome, jog Lietuva – žemės ūkio kraštas, tarpukariu pieno produktais ir kiauliena aprūpindavome Vakarų Europą, sovietmečiu – beveik 150 mln. gyventojų turinčią Rytų šalį. Kaip iš tvarto ant pavasario žolės išleisti veršeliai džiūgavome naujausia ir brangiausia žemės ūkio technika, kuriai pirkti neužteko europinių ir nuosavų lėšų, teko įsipareigoti skolintojams. Plėtėme laukus ne dešimtimis, o šimtais hektarų, netruko atsirasti ir tikrų stepių, kuriose traktorius galėjo dirbti be vairuotojo. Investicijų šišas pasiutusiais tempais trumpino žmogaus poilsio laiką, kurio nekompensavo net stambiojo verslo savininkų ūkininkams padovanotos kelionės į egzotiškus kraštus ar pramogų parkus. Tuo pat metu kaimynai lenkai savo dešimčių hektarų ūkeliuose laukus dirbo vos už arklį galingesniais traktoriais, tėvų statytuose tvartuose laikė nedideles karvių bandas. Užtat sekmadieniais šventai laikėsi poilsio dietos, stropiai lankė bažnyčią ir gausiai aukojo naujų šventovių statybai. Neseniai su lietuvių verslininkais užsukę į stambios žemės ūkio mašinų gamyklos direktoriaus kabinetą, ant sienos pastebėjome stebuklingos Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą.
Sovietmečiu su studentų turistų grupe teko lankytis Lenkijos pietiniame regione. Pro autobuso langą matėme mums tada senoviškomis atrodančias sodybas. Ne vienoje po tuo pačiu stogu tilpo ir gyvenamasis būstas, ir tvartas. Didoka mėšlo krūva kieme pro ją vaikštantiems žmonėms, matyt, nekliudė.
Organinių trąšų kupstai ir nūnai rikiuojasi Lenkijos ūkininkų laukuose, apstu jų ir prie sodybų tvartų. Negi ES direktyvos dėl nitratų ir gamtosaugos galioja tik Lietuvoje?..
Per vieną dieną greitkelyje netoli Krokuvos matėme keletą pienvežių su raidėmis LT.
Kaimynai akivaizdžiai mus aplenkė. Jų pieninės dirba be pertrūkio, produkcija paklausi, išvežti tenka vos kelis procentus. Lietuvos pieno perdirbėjai pasakys: lenkų vartotojų rinka – 36 milijonai, lietuvių – nėra ir trijų. Vieša paslaptis, jog didžiąją dalį pieno produktų mūsų prekybos centruose sudaro kaimynų pieninių gaminiai. Gerai įsigilinę į etiketes, sužinosite, jog ir mūsų pieno perdirbimo įmonės naudojasi Lenkijos pieninių paslaugomis.
Lietuvos zootechnikų sąjungai priklauso nemaža grupė Suvalkų krašto ūkininkų. Atvykę į mūsų renginius jie stebisi žalio pieno supirkimo kainomis, kooperacijos ir konkurencijos paradoksais. Lenkijos pieno ūkių šeimininkai, kaip ir grūdininkai, sodininkai, daržininkai, dešimtmečiais skaičiuoja narystę kooperatyvuose, drąsiai susitaria tarpusavyje dėl žaliavos pardavimo kainų ir to šventai laikosi. Verslumo lenkams pavydi ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos šalių ūkininkai.
„Jūs patys sau kuriate problemas,“ – sako lenkų verslininkas, paklaustas apie kaimyninį bendradarbiavimą, ir primena neišsprendžiamą keturių raidžių klausimą.
Iš Briuselio senokai ir kaskart vis garsiau kalbama apie „kelių greičių“ Europą. Mūsų valdininkai ir derybininkai dažniausiai net neskaitę pasirašo atsiunčiamas direktyvas, kurias vietos bendruomenei pristato kaip paramos galimybes. Lenkai žemdirbiai dažnai prieštarauja bendrijos diktatui ir savo verslui taiko nacionalinius standartus. Tas nėra draudžiama ir Lietuvoje. Tik mums mažiau galvą skaudės, kai žinosime, jog tą liepė „stiprus centras“. Kažkas iš šalies mums primeta parapijinio lygmens problemas – vienas suarė svetimą žemę, kitas užtvėrė kelią – o kaimynams juokas. Kol mes tarpusavyje pešamės, jie veža iš Lietuvos karves, veršelius, senųjų obelų veislių derlių, net šienainį. Brangiai moka. Ką atveža – mėsos, pieno produktus, vaisius, uogas – viskas pigu. Lietuviai virtinėmis traukia į Lenkiją ne tik maisto produktų, bet ir statybinių medžiagų, buitinės ir žemės ūkio technikos. Tėvyninės gamybos ir net įvežtiniai traktoriai, kombainai bent penktadaliu pigesni. Kiekvienas kaimas sklidinas verslo įmonių, jau nekalbant apie pramoninius rajonus. Vargšas mūsų finansų ministras delnu neužtvers valstybės sienos. Šalies biudžetas senka ne dienomis, o valandomis. Vėl teks skolintis ir bent taip kompensuoti dėl verslumo stokos atsirandančius praradimus. Nacionalinė vadyba orientuota į kolūkinę sistemą: milijoninius nuostolius metų pabaigoje valstybė „nurašydavo“. Klestėjo ne tik atsiliekančių ūkių pirmininkai, bet ir kolūkiečiai. Lenkai tokios sistemos neturėjo. Užtat dabar mėgaujasi vienokia nauda iš Briuselio, kitokia iš Vilniaus.