Nemuno kilpų regioninio parko direkcija surengė seminarą tema „Pilkapiai. Kas tai?“, kuriame specialistai pasakojo apie Lietuvos pilkapius, senąsias laidojimo tradicijas, pakvietė aplankyti Ivoniškių pilkapyną.
Prie Ivoniškio pilkapio.
Laidojimo tradicijos ir kapai egzistuoja tiek, kiek gyvena žmonija. Rūpinimasis mirusiuoju ir kai kurie papročiai gyvuoja tūkstančius metų. Papročiai keičiasi, bet privalomas pasirūpinimas mirusiojo apeigomis išliko. Senųjų tradicijų šydą praveria archeologai, atlikdami tyrinėjimus ir ieškodami atsakymų į nuolat kylančius klausimus: kas, kodėl, iš kur. Tik jų dėka sužinome tūkstantmečių senumo paslaptis.
Ar mes pažįstame senuosius kapus? Ar žinome, kaip jie vadinami? Ko gero – ne, dažniausiai mes nepastebime jų, pasilikusių miškuose, laukuose. Tai kas yra pilkapis? Atsakyti į šį klausimą pasikvietėme šios srities žinovus, tyrinėtojus. Seminare, kuris vyko Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje, savo atradimais ir įžvalgomis su plačiąja visuomene pasidalino Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis specialistas, hum. m. dr.Vykintas Vaitkevičius ir Gediminas Petrauskas.
Vykintas Vaitkevičius atsakė į pagrindinius klausimus, kokie požymiai apibūdina pilkapį, kaip jis buvo supilamas, kokio laikotarpio pilkapių dar galima surasti Lietuvoje.
Pilkapis, pilkapiai, „(su)piltas kapas“ – senovės baltų ir kitų pasaulio tautų laidojimo vieta. Gali būti atskiras pilkapis, keletas pilkapių arba ištisas jų kompleksas. Vykintas teigia, kad pilkapiai – tai šventumą saugantys kauburėliai, ir jų atsiradimas – bendruomeniškumo įrodymas. Supilti pilkapį reikėjo ne vieno žmogaus, o visos šeimos ir bendruomenės susitelkimo. Žemė pilkapiui buvo suvežama ar sunešama iš kitų vietų. Pilkapio aukštis siekia iki dviejų metrų, visada tai – apskritas kalnelis, dažniausiai beveik septynių ir daugiau metrų skersmens.
Pranešimą skaito hum. m.dr. V.Vaitkevičius.
Pilkapių pradžių pradžia galima įvardyti II–III amžių sandūrą. Ankstyvieji pilkapiai buvo griautiniai – žmonės juose buvo laidojami nesudeginti. Vėliau, didžiojo tautų kraustymosi, migracijos procesų Europoje metu, V a. Lietuvą pasiekė palaikų kremavimo paprotys. Mirusieji buvo pradėti deginti, bet ir toliau laidojami pilkapiuose.
Ankstyviausi pilkapiai dažnai turėdavo akmenų vainikus, duobes, griovius aplink patį sampilą. Laikui bėgant akmenų pilkapių pylime mažėjo. XI–XII a. pilkapis tapo tiesiog smėlio dariniu – iš smėlio suformuota pusrutulio sfera, kurioje ir toliau buvo laidojami sudeginti palaikai.
Tačiau XII–XIII amžių sandūroje pilkapių tradicija tiesiog dingo. Mokslininkai iškėlė įvairiausių versijų, kodėl staiga nutrūko tūkstantmetė tradicija. Tai gali būti siejama su Lietuvos valstybingumo procesais, mitologijos kaita, pasikeitusiu požiūriu į mirusiųjų pasaulį ar laidosenos tradicijų pokyčiais.
Kol kas archeologai nesutaria, kokios buvo priežastys, nutraukusios taip ilgai egzistavusią konservatyvią tradiciją.
Vykintas Vaitkevičius Lietuvoje išskiria tris laidojimo etapus: VAKARŲ baltų pilkapių kultūra (iki mūsų eros pirmųjų amžių, ŠIAURĖS Lietuvos ir Žemaitijos pilkapių kultūra (apie I-V a.), RYTŲ Lietuvos pilkapių kultūra (apie III-XI a.)
Šiuo metu sužinoti tuometinių bendruomenių kultūrą galima tik ištyrinėjus išlikusius pilkapius. Juose surandama įvairių daiktų, papuošalų, kurie laidojimo metu buvo įdedami į kapą tikint pomirtiniu gyvenimu. Lietuvoje dar yra surandama žirgų pilkapių, o kartais žirgai buvo laidojami kartu su šeimininkais. Vykintas Vaitkevičius pabrėžė, kad „įvairūs radiniai pilkapiuose, žmonių kaulai mums parodo ir suteikia dažniausiai vienintelę galimybę pažvelgti į to meto žmones, šeimas ir bent numanyti, bent spėti apie jų santykius“. Kiekvieno tyrinėjimo metu siekiama įsivaizduoti, kokie buvo tie mūsų protėviai, – teigia archeologas.
Kaip surasti pilkapius? Ieškant pilkapių, labai svarbu aplinka – šalia piliakalnio ir gyvenvietės būtinai kažkur šalia turi būti laidojimo vieta. Per tiek šimtmečių keičiantis įvairioms gyvenimo sąlygoms senieji kapai pradingo.
Archeologas Gediminas Petrauskas seminaro dalyvius supažindino su senosiomis laidojimo tradicijomis ir pagrindiniais laidojimo būdais. Gediminas teigia, kad laidojimas priklausė nuo socialinio statuso, šermenų trukmės, turto dalybų tradicijų. Tokios informacijos apie tradicijas surandama senuose raštuose, tačiau jos aprašomos trumpai, be jokių paaiškinimų, ir tik tyrimų būdu galima paneigti arba patvirtinti aprašymus. Archeologas teigia, kad deginimo laikotarpį galima suskirstyti į tris etapus ir šiuo metu kaip tik prasidėjo trečiasis, naujų tradicijų etapas.
Nemuno kilpų regioniniame parke surasta dešimt pilkapių, tačiau žinant, kiek yra piliakalnių ir gyvenviečių, ne visos laidojimo vietos žinomos. Kai kurios vietovės užstatytos, kai kurios užsodintos miškais, išlyginti ir apsėti laukai, todėl niekada jų nesurasime.
Seminaro dalyviai vyko į Žvėrinčiaus mišką, kuriame yra Ivoniškio pilkapiai. Vienoje vietoje pagal kelią išsidėstę beveik penkiasdešimt šeši kauburėliai. Turėjome praktinę galimybę įsitikinti, kad, turint informacijos apie aplinką ir pagrindinius bruožus, galima atpažinti ieškomą objektą.
Naujausiomis žiniomis, surasti ir pilkapiai Birštono kurorte. Juos apžiūrėję archeologai nustatė, kad kai kurie išsilaikę su visais būdingais požymiais, ir nors kurortas nuolat plečiasi, vyksta statybos, tačiau pilkapių vieta nėra visiškai sugadinta. Šiuo metu vyksta pagrindinių dokumentų surašymo procedūros, siekiant apsaugoti šimtmečius išlikusį kapinyną.
Laidojimo tradicijos keičiasi, bet, siekiant išlaikyti tradiciją, Lietuvoje pilami simboliniai pilkapiai. Tokie pilkapiai 2012 m. Baubliuose supilti Vytautui Didžiajam ir Dionizui Poškai atminti. O pats pirmasis simbolinis pilkapis supiltas 1969 metais lakūno Stepono Dariaus gimtinėje didvyrių nemirtingam žygdarbiui pažymėti.
Ramutė Milušauskienė
NKRP direkcijos vyr. specialistė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“