Draudimai ir pasirinkimai

Lietuva gražėja. Šalį iš sraigtasparnio apžiūrinėję prezidentai likdavo patenkinti tankiais miškais ir prižiūrėtų laukų plotais. Mums, tai yra tiems, kurie vaikštome žeme, visa tai regisi kitomis spalvomis. Miškai perregimai sudoroti, laukai, teisingai, gražūs, tik gyvasties juose vis mažiau ir mažiau. Pakaunėje ūkininko pasėlius purškia be žmogaus važiuojantis palydovinės įrangos valdomas traktorius, fermoje karves melžia robotas. Šalyje darbo jėga dar nepabrangusi, tačiau sumanūs šeimininkai jau žvelgia į ateitį. Prieš keliolika metų vienas ūkininkas, vėliau tapęs politiku, zoologijos sodui padovanojo karvę, porelę avių. Tarsi nujausdamas, kad kitos galimybės vaikams pamatyti kaimo žmonių maitintojus nebus.
Stebėtinu būdu, grindžiant ugdymo paslaugų kokybe, išretintos kaimo mokyklos. „Mūsų miestelių“ autorė, televizijos žurnalistė Nijolė Baužytė neseniai pasakojo, kaip balbieriškiečiai prieš tris dešimtmečius protestavo dėl uždaromos vieno kaimo pradinės. Šiandien, pasak N.Baužytės, tokią socialinę akciją sunku įsivaizduoti. Valstybei ekonomiškiau „mokinių krepšelius“ sutelkti miesto įstaigose, visuomenės sveikatos sargams visiškai nesidomint vaikų sveikata. Kaimietukui mokslo diena trunka beveik dvylika valandų. Keliasi kartu su tėvais šeštą, po pamokų, būrelių ir kitų užsiėmimų namo grįžta irgi apie šeštą vakaro. Režimą diktuoja geltonųjų autobusų tvarkaraščiai: nevežios juk pirmokų ir dešimtokų atskiru laiku.
Kompiuteriams pavaldūs šiuolaikiški traktoriai ir kombainai. Smagu regėti, kaip ūkininko sūnus vairuoja didžiulį javų kombainą, kilnoja pjaunamąją, sustojęs į tėvo sunkvežimį išpila grūdus. Tik ūkio šeimininkas neleidžia kombainininko fotografuoti: vaikui dar nėra dešimties, valstybės tarnybos nubaus. „Iš anos sistemos paveldėjome baimės mechanizmą, draudimus“, – kalba ūkininkas. Jo nuomone, didžiausias pastarųjų dešimtmečių politikų nusikaltimas – naikinamos šeimos vertybės, traukomi tėvų ir vaikų ryšiai. Jaunimas iš miesto mokyklų namo grįžta pervargęs ne nuo mokslo užduočių, o nuo tuščio laisvalaikio. Paprašytas žoliapjove nušienauti veją, sudraustas dėl besaikio spoksojimo į kompiuterio ar mobiliojo telefono ekraną, vaikas tuoj atranda progą pagąsdinti gimdytojus pažeistomis jo teisėmis ir galimybe paskambinti atitinkamai valstybės tarnybai.
Sodų, uogynų, daržų savininkai skundžiasi vasaros ar rudens sezonų metu nerandantys darbininkų. Prisimename Luksnėnų sodų direktorę Eleną Žilinskienę, kuri žemdirbių ir politikų auditorijose keldavo jaunųjų talkininkų problemą. Įdarbinusi artimiausių kaimų moksleivius, suteikusi jiems galimybę materialiai padėti tėvams ir turėti savo kišenpinigių, ūkio vadovė daugelį kartų valstybės tarnybų buvo baudžiama. Kai pagaliau teisės aktus politikai priėmė, kaimo vaikai jau vadinosi miesto moksleiviais ir turėjo gerai ištreniruotus „ragus“ (įnorius).
Stiprių, tikro šeimininko tvarkomų ūkių vadovai sveikintų iniciatyvą jaunimo talkų būdu suartinti visuomenę su žemės ūkiu, panašiai kaip dabar ji „jaukinama“ su kariuomene. Dažnas ūkininkas sulaukia miestiečių priekaištų dėl valstybės ir Europos Sąjungos milijonų, skirtų agrariniam sektoriui, tačiau brangstančios duonos, sūrio, mėsos. Kaip atrodo žemdirbio diena, kiek ji užtrunka – niekam nerūpi. Tik kai seniūnijai reikia paramos rengiant šventę, organizuojant ekskursiją, tvarkant vietinius kelius, prisimenamas ūkininkas. Pastarasis ir praveria piniginę. Geriausiu atveju už tai sulaukdamas „popierinės“ padėkos.
Miesto vaikų darželiai retsykiais rengia pažintines ekskursijas į pieno ūkius, bitynus. Mažiesiems tikra pramoga glostyti visai į katinus nepanašias karves, jiems skanus medus su sūriu. Ūkių šeimininkai iš savo lėšų organizuoja vaišes, nes galvoja apie tolimąją perspektyvą – pieno, bičių produktų vartotojo ugdymą.
Lietuvos kaimo sunkmečiu, kurį daugelis suaugusiųjų šiandien mena gana fragmentiškai, moksleiviai, studentai talkindavo žemdirbiams nuimant rudens derlių. Savaitę, neretai ir kelias, jaunimas knibždėjo bulvių, cukrinių runkelių laukuose, soduose. Bidonas pieno, dėžė pyragų ir sausainių po darbų, vėliau – ūkio finansuotas mokyklos remontas, surengta ekskursija, nupirktos dovanos naujametei šventei. Tėvų daržuose taip pat užteko privalomų darbų, aišku, kiekvienam pagal amžių. Iš pamokų grįžęs vaikas parnešdavo žolės paršams ir triušiams, palesindavo vištas, ne vienam tekdavo kartą per mėnesį tapti viso kaimo gyventojų laikomų karvių piemeniu. Jau ūgtelėjusius vaikus tėvai vasaromis įdarbindavo miškų ūkyje – ravėti sodinukus, žievinti rąstus, atnaujinti griovių pralaidas. Niekas neskaičiuodavo darbo valandų, o ir laikinos sutartys dažniausiai būdavo sudaromos suaugusiųjų vardu. Tėvų žodį vaikai gerbė. Visai nejuokingai skambėjo kalambūras: tėvai vaikus išlaiko iki pastarųjų pensijos, o anūkus – kol šie baigia aukštąją mokyklą.
Šiandien valstybė užsimerkia, kai žemdirbiai savo lėšomis remia vaikų ir jaunimo renginius, ekskursijas, teikia labdarą įstaigoms ir organizacijoms. Tačiau ta pati valstybė visokeriopai varžo moksleivių ir studentų pasirinkimo laisvę atsidėkojant tiems patiems žemdirbiams. Jaunimo talkos per darbymečius gal nebūtų tokios efektyvios kaip tikimasi, tačiau valstybei nereikėtų tiek investuoti į sveikatos priežiūrą, deklaratyvų bendruomeniškumo ir patriotizmo ugdymą. Kriminalinėse kronikose būtų mažiau pranešimų apie šimtadienį ar kitą mokyklinę šventę, kurioje įkaušę vaikai nuniokojo kaimo turizmo sodybą. Tėvo prižiūrimas dešimtmetis, atlikęs „praktiką“ už kombaino vairo, ir vėliau nepasirinks dykaduonio kelio, o valstybės popinamas vaiko teisių žinovas lies ašaras įkliuvęs emigracijoje.
Vaikai, moksleiviai, studentai galbūt prisidėtų stiprinant šalies žemės ūkį, tačiau suaugusieji jų neprašo, nes bijo. Švietimo reforma įteisinusi beveik dvi savaites, skirtas užklasiniam bei užmokykliniam ugdymui (žygiams, kelionėms, ekskursijoms). Kaip velnias kryžiaus mokytojai bijo šios vaikų užimtumo programos. Vieni didelės grupės moksleivių nesuvaldys, pasikvietę į talką tėvus patirs dar didesnę riziką. Todėl ir renkasi nieko neveikimo programą. Lietuvoje baudžiama tik už iniciatyvas.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *