Vartai atidaryti

Visai neseniai stebėjome Lietuvos žemdirbių atstovų susitikimą su šalies Prezidente. Tiesa, tai vyko ne Simono Daukanto aikštės rūmuose, o Briuselio gatvėje. Nuriję ilgos kelionės autobusu maudulį mūsų agrarininkai džiūgavo galimybe nusifotografuoti su Lietuvos vadove, netgi persimesti vienu kitu žodžiu. Pati Prezidentė mūsų nacionalinės žiniasklaidos atstovams porino valstybių vadovų susitikimuose reklamuojanti lietuvišką žemės ūkio produkciją, ypač sūrį, o medų tiekianti iš savo bityno Turniškėse.
Padainavę apie lietuviškus mūrus ir latvišką upelį mūsų žemdirbių atstovai išsiskirstė. Juos taikiai palydėjo gausios Briuselio policijos pajėgos.
Europos Parlamento nariai, netgi vienuolika mūsų šalies deleguotųjų, vienu balsu tvirtina, jog bendrijos agrarinis sektorius suryja didžiausią ES biudžeto pyrago dalį. Po „breksito“ lėšų bendroje piniginėje sumažės, tačiau nacionalinių vyriausybių įmokos išaugs. Eurostato duomenimis, kiekvienas ES gyventojas kasdien bendrijai nuperka puodelį kavos. Tokia narystės kaina. Išėjus britams, galbūt teks pirkti ir bandelę su cinamonu?
Jungtinės Karalystės monarchė leidžia sau ūkininkauti, reklamuoti tradicinę britų virtuvę, tradicinę šeimą, nors kiekvienas gyventojas už šią valstybės dekoraciją sumoka vidutiniškai tą patį kavos puodelį, tik ne per dieną, o per metus. Kai Kupiškio bitininkai prieš kelerius metus padovanojo mūsų Prezidentei tris šeimas bičių ir įsipareigojo jas prižiūrėti, tikėtasi naujo valstybės vadovės požiūrio į šalies žemės ūkį. Deja, vartai rūpesčių genamiems žemdirbių atstovams neatsivėrė.
Neseniai grupė Lietuvos ūkininkų vidutiniokų lankėsi Prancūzijoje. Nebraidžiojo jie po pieno fermas, tik dairėsi iš Eifelio bokšto į naktinį Paryžių, lankėsi muziejuose, leido pinigus kvepalų salone. Ekskursijų vadovai vis primindavo, jog Prancūzija, kaip ir Lietuva, žemės ūkio kraštas, Prezidentas Emanuelis Makronas nuolatos pabrėžia ūkininkų įnašą į šalies ekonomiką ir socialinį regionų stabilumą, sveikina žemdirbius, kai šie protestuodami dėl mažų pieno supirkimo kainų išverčia mėšlo krūvas prie miestų prekybos centrų durų. Prezidentas savo šalies vyriausybę atakuoja skirti daugiau lėšų ekonominių krizių ir gamtos stichijų vėtomiems ūkininkams. Taip yra Prancūzijoje.
Lietuvos žemdirbiai susitikti su Prezidente turi važiuoti į Briuselį. Toks institucinis reglamentas – užsienio politika. Didžiosios mūsų žemdirbių savivaldos organizacijos išpylė ne vieną sunkvežimį akmenėlių, ženklindamos kelią į prezidentūrą. Keturi S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkai protarpiais aplankydavo tarptautines žemės ūkio ir maisto sektoriaus parodas Kaune ar Vilniuje, perkirpdavo atidarymo juostas, simboliškai susipažindavo su ekspozicijomis. Pokalbiai stabtelėjus nebuvo įpareigojantys. Dažniausiai žemdirbiams būdavo patariama atitinkamai parengti klausimus, iš anksto juos pateikti prezidentūros patarėjui, vėliau susitarti dėl priėmimo laiko.
Pagrindinių žemės ūkio gamybos sričių (grūdų, pieno, mėsos) savivaldos organizacijų vadovai dešimtimis skaičiavo susitikimus su aukščiausiais šalies vykdomosios valdžios politikais, nes būtent nuo jų priklausė dėmesys (ir lėšos) žemės ūkiui ir kaimui. Beveik visi premjerai ūkininkams pasirodydavo geresni už ministrus, tačiau vienų ir kitų kaita žemdirbiams negarantavo nei darbų tęstinumo, nei pažadų laikymosi. Tik skaudžiai nusvilę ūkininkai susivokė, jog savo nuomones premjerams pateikia ne tik žemdirbiai, bet ir jų verslo partneriai – žemės ūkio produkcijos perdirbėjai, prekybininkai. Vienų nuomonės grindžiamos reikalavimais, kitų – argumentais. Nebūtinai dėžutėse nuo tauraus gėrimo…
Pareikšti apie patiriamą skriaudą prie Vilniaus valdžios rūmų ūkininkams taip paprastai neleidžiama. Motyvuojama miestiečių gerove ir valstybės stabilumo poreikiu. Norėjo ūkininkai prie Seimo atsivesti karvę – politikai nesutiko. Diekite naujausias technologijas, mažinkite gamybos kaštus. Potvyniai, sausros, ūkių bankrotai, kaimo žmonių neviltį lydintys praradimai, pasak politikų, tėra struktūrinės sektoriaus problemos.
Žemdirbiai seniai laukia atsakingo už šalies užsienio politiką asmens treptelėjimo koja: neišvežkime žaliavos (grūdų, pieno, galvijų), eksportuokime pagamintą produktą, kurkime valstybei pridedamąją vertę. Beveik du šimtai valstybių atvėrusios rinkas lietuviškai produkcijai. Išsijuosusios, jeigu tikėsime oficialiais pranešimais, dirba Lietuvos diplomatinės tarnybos. Tačiau vietinės gamybos eksportą lenkia tokių pačių produktų importas. Pavyzdžiui, Prezidentės išgirtus lietuviškus sūrius šalies parduotuvių lentynose stelbia įvežtiniai, netgi su lietuviškais prekių ženklais. Iš Kinijos atiteka medaus upės, nors vieša paslaptis, jog tas medus avilyje nebuvęs, užtat pigus. Potvyniai įvežtinių (tariamai lietuviškų) maisto produktų. Tik smulkiomis raidelėmis rasime parašytą kilmės šalį. Ar ne tai išprovokavo verslininkų protestą dėl etikečių su nuoroda apie žaliavos kilmę? Girdi, pabrangs produkcija, pirkėjai bus nepatenkinti. Vyriausybė ir nusileido.
Prancūzai didžiuojasi turintys kiekvienai metų dienai po sūrio rūšį. Tai vis žemdirbio nuopelnas. Lietuviai skundžiasi mažomis (mažiausiomis ES) pieno supirkimo kainomis, nepadengiančiomis gamybos kaštų. Skandinavų bankų ekonomistai vograuja, jog žemės ūkio sektoriaus transformacija iš biologinio į technologinį, pramoninį – neišvengiamas procesas. Ūkiai stambės, darbo rankų poreikis mažės. Pieno, mėsos supirkėjai – perdirbėjai kalba apie nuostolingą savo verslą, esą su žemdirbiais išgalintys atsiskaityti tik realizavę 60 proc. produkcijos eksporto rinkose, o tai jiems brangiai atsieina. Daug paprasčiau (ir pelningiau) drožti ūkininką, ypač smulkųjį ar vidutinioką. Taigi jie – tikroji našta valstybei, tik pastaroji, kaip kitados jaunamartė, rausta, kuklinasi tai pasakyti. Išeik iš sektoriaus, jei neišgyveni iš savo verslo, važiuok svetur karvių šerti ar indų plauti. Vartai atsidaro – čia prasideda užsienio politika.

Justinas ADOMAITIS