„Tie vyčiai turi parjoti…“

„Rašyk, kad gimines ir artimuosius/ Aš priverčiau jėga paklusti man. /Rašyk, kad aš… kad nemylėjau nieko…/ Tačiau pridėk, kad visa tai dariau/ Tiktai dėl Lietuvos… tik dėl Tėvynės…/ Ir būtinai pridėk, kad jai ir man /Turbūt nebuvo kito… kito kelio…/Kad aš buvau jos įrankis… kad aš /Tik ją mylėjau… Lietuvą… Ją vieną… /Galbūt mane supras… galbūt atleis…/“ Šia Justino Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“ parafraze Prienų krašto muziejuje savo knygos „Tėvynės tuštėjimo metai“ pristatymą pradėjo filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis. Keletas jo išsakytų minčių.

Skaudžiausia tema – emigracija
– Šios knygos pavadinimas kaip ir parafrazė… Rašai apie labai sunkią, pačią sunkiausią temą – Tėvynę… Knyga rašyta septyniolika metų, į kurią sudėta esė apie šiandieninės Lietuvos valstybingumo pakilimą, nuosmukį. Čia įdėti ir kai kurie rašiniai, kurie buvo ir jūsų „Gyvenimo“ laikraštyje. Rašiau savaitinius straipsnius, nutraukiau, vėl rašiau… Jie gulė stalčiuose, bibliotekoje. Rašiau ir kitas knygas. Paskui buvau paragintas surinkti, nes artėja šimtmetis. Knyga išleista vasario mėnesį. Skaudžiausia tema – spartėjanti jaunų žmonių emigracija. Laisvės kaina tokia keista…Tėvynė ima tuštėti. Nenorėjau pavadinimo – „Tėvynės tuštėjimo metai“. Bet tikrovę reikia drąsiai įvardinti. Kai Jonas Avyžius 1970 metais rašė „ Sodybų tuštėjimo metą“, tuštėjant sodyboms kaimuose žmonės vėl suėjo į tuos pačius Lietuvos miestus, miestelius. Tėvynės tuštėjimo metas yra daug baisesnis reiškinys… Per karą mes praradome apie 1 milijoną žmonių, kurie iki 1963 metų atgimdyti. Man rašant, jokios vilties, kad Lietuva bus atgimdyta. Susitrauksime iki 2 milijonų. Norisi, kad vėl būtų 3,5. Bet gal ne skaičiuose esmė, o kad išliktų pats pradas, kultūros jėga… Nors nuo skaičiaus taip pat priklauso.

Žiupsnelis istorijos
– Taip ir buvo rašoma šita knyga. Liudijant, kad Lietuva menkėja, bet viliantis, kad nemirs. Todėl iš tos dabarties, nevilties, reikia dirbti, kilti ir ieškoti dar kito pavyzdžio, – optimistiškiau kalbėjo svečias, primindamas Simoną Daukantą, vyskupą Motiejų Valančių, varpininkus, aušrininkus, knygnešius, Joną Basanavičių, kuris 1905 metais atidarydamas Didįjį Vilniaus Seimą pasakė: „Pagaliau po 500 metų mūsų sostinės padangėje vėl drąsiai prabylame lietuviškai…“ Tuo metu Vilniuje lietuviškai kalbėjo pora, Kaune iki 10 proc. gyventojų. Po 500 m. mirties guolio įvyko stebuklas, prisikėlimas! Sunkiausia, pasak filosofo, suprasti Kristaus Prisikėlimą, ne Gimimą. Gimimas aiškus – atėjo laikas ir gimė. Tamsiausiu laiku. O kaip prisikėlė? Ne veltui kai kurios krikščioniškosios bažnyčios didžiausia švente laiko Velykas…

Rūpintojėlis ir Vytis
Įdomios mintys buvo išsakytos apie Rūpintojėlį ir Vytį. Tai – tarsi Lietuvos kodai. Jei jie liks, nors ir daug išvažiuojama, dar kažkas parjos ir bus parjojama, nes bus kur joti. Keistas dalykas – vyčiai istoriškai rytuose, dabar kitam cikle – vakaruose, o tėvynė – čia. Tie vyčiai turi parjoti. Ir parjos. Rūpintojėlio simbolis simbolizuoja Kristaus kančią, susirūpinimą. Tai žynys, perkeltas į Kristaus vaizdinį. Ir štai tie du simboliai, jei jie mums rūpi ir jais rūpinamės patys, Lietuvoje gyvybė neišnyks. Ir ačiū Dievui. Galbūt ir liksime su mažesniu gyventojų skaičiumi, bet šitie simboliai mus globos. Čia kaip su ta vėliava. Mūšio metu ji negali būti nuleista. Žodžio reikšmė galinga: vėlė, ji perėjo į vėliavą…. Mūšio metu, kai pa-keli vėliavą lietuvio sąmonėje, tarsi su mumis visi mirusieji ir tu pasijunti stipresnis. Ir tie pulkai ne tokie menki, kaip gali atrodyti…

Lietuvą sukūrėme, ne atkūrėme
– Gal kiek ironiškai skamba, bet mes neatkūrėme Lietuvos, mes ją sukūrėme. Jei būtume atkūrę, tai reikėjo atkurti LDK. Mes sukūrėme tą, kurią, kaip didžiausią palikimą paliko Daukantas su Valančiumi, su vargais įgyvendino knygnešiai ir ji paskelbta Vasario 16 -ąją. Šitos Lietuvos mes išsižadėti negalime ir kalbame apie tuštėjimą būtent šitos Lietuvos. Mes saugome tą paskutinę Lietuvą – 65 tūkst. kv. km teritoriją. Jos negalime atsisakyti. Tai būtų kaip tėvų, senelių išdavimas. Mums Lietuvos gimimas yra prieš 100 -metį. Kad išlikome, nenutautėjome, – sakė knygos autorius

Nevilties neturi būti
A. Juozaičio nuomone, per televiziją žiūrėdami į Nacionalinę ekspediciją smaginamės, kad lietuviai ten, ten… net iki Saksonijos! Tai svaiginimasis praeitimi. Ir labai sunku susitarti, kas tuomet su lietuvių kalba, kultūra… Kas, kas kas?.. Reikia, kad būtų kaip Vilniuje – daugiakalbė Lietuva? Ar Kauno Lietuva, kurią mes ir turime? Irgi paradoksas – paskelbta Vilniuje, sukurta Kaune turi istoriškai pralaimėti, nes dabar vyksta globalizacija… Tai temos, kurios ir sudėtos į šią knygą.
Ir apie neviltį… Jos neturi būti žmoguje, nes neviltis yra pati didžiausia priešė. Jau geriau lietuviai tegul tampa vyčiais ir kariauja įvairiose armijose, kad tik namuose iš nevilties nenusigertų ir neišsikartų. Tas vyrų begalinis girtuokliavimas – neišsivysčiusio vyčio, tapusio alkoholiku, vaizdinys.

Trys gyvenimo kodai
Pasak A. Juozaičio, yra trys žmogaus išlikimo instinktai: giminės tęsimo, prasimaitinimo, išgyvenimo ir dominavimo vienas kito atžvilgiu. Pradžioje gimstam, paskui save turime išlaikyti ir spręsti valdžios klausimus. Jei viskas sujaukiama, tai ir pradedama galvoti, kam reikia vaikų, dingsta noras tėvynėje gyventi, pagarba, orumas, viskas pažeidžiama, viskas krenta… Tokia dabar yra situacija.

Dviguba pilietybė – visiškas nesusipratimas
Papasakojęs apie savo knygą svečias sulaukė keleto klausimų. Daugiausia diskutuota apie dvigubą pilietybę. A. Juozaičio nuomone, tai visiškas nesusipratimas. Dviguba pilietybė sukurs dvigubą Lietuvą, dviejų kategorijų piliečių telkinius, dar labiau skatins emigraciją. Reikėtų pasirinkti arba Lietuvos pilietybę, arba Lietuvos pasą. Pasas išduodamas konsulate ir suteikia teisę Lietuvoje mokyti vaikus, gauni socialinę paramą, išlieka brolybės ryšys… tik jo turėtojas neturi teisės balsuoti. Grąžinęs šį pasą pilietybę atgauni… Tai būtų kabliukas, kaip prisitraukti žmones į Lietuvą. Liberalizmas iki tam tikros ribos geras dalykas, kai laisvė nėra tėvynės vietoje…

Reikia prezidento – sustabdančio tėvynės tuštėjimą
Nuskambėjo įdomūs pamąstymai apie prezidentus. Visi jie – mūsų lūkesčių ir laiko vaisiai. Po dvejų metų Sąjūdžio radikalios politikos paaiškėjo, kad vyksta griovimas, iškilo pavojus kilti pilietiniam karui. Tai galėjo stabilizuoti tik Algirdas Brazauskas, kuris ir buvo pirmasis Prezidentas. Antruosius rinkimus visose trijose Baltijos šalyse laimėjo Užatlantės išauginti prezidentai, nes nuo pokario kovų sklandė Amerikos paramos mitas. Trečiasis – naujosios kartos, viską visiems žadėjęs prezidentas, atūžęs su įsiliejimo į Europos Sąjungą banga, kuri greitai jį ir sumalė. Ketvirtasis – Dalia Grybauskaitė, A. Brazausko išsiųsta į Europą, labai nesunkiai įtikino lietuvius, kad jie negauna iš Europos to, ką galėtų gauti… Todėl ir išrinkome. Dabar reikia sustabdančio tėvynės tuštėjimą prezidento. Kas geriau pasakys, tas ir bus…

Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *