„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“, – taip rašė dar XIX amžiuje gyvenęs ir kūręs poetas, keliautojas Vladislovas Sirokomlė (tikrasis vardas Vladislovas Liudvikas Kondratovičius, 1823-1862), nuo kurio gimimo šį rugsėjį suėjo 195 metai.
Kas pasakys, kad šis teiginys netinka nūdienai? Juk iš tiesų dažnas tautietis renkasi veikiau aplankyti ir pažinti svetimas šalis, o ne savo gimtąją kraštą. Todėl su Pakuonio pagrindinės mokyklos dešimtokais ir jų istorijos-geografijos mokytoja Jadvyga Kamarūniene sutarėme, jog pravartu pažinti ne tik savo šalį dabartyje, bet ir sužinoti, kokie žmonės įvairiais istoriniais tarpsniais prisidėjo prie jos garsinimo.
Taigi Pakuonio bibliotekoje susirinkome pakeliauti Sirokomlės maršrutais po Lietuvą. Pakeliauti literatūriškai, pasimėgauti garsiniais tekstų skaitymais. Juk turime lietuvių kalba išleistas šio autoriaus knygas „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, daug tekstų paskelbta rinkinyje „Kraštas ir žmonės“. Visi Sirokomlės kelionių užrašai laikomi vertingais XIX a. istoriniais šaltiniais, iš kurių sužinome apie žymias Lietuvos vietas, gamtos ir kultūros paminklus, žmones ir jų tradicijas bei papročius.
Bepigu šiandien pažinti įvairius kraštus, – juk kone kiekvienas keliaudamas fotografuoja, filmuoja, įgarsina – įvairių šiuolaikinių medijų dėka žmogus gali netgi fiziškai nepasijudindamas nesunkiai susipažinti su visu pasauliu. Bet niekas dar neišrado laiko mašinos praeitin (nebent fantastinėje literatūroje) ir niekaip kitaip negali pamatyti ar įsivaizduoti žinomų nūdienos vietovių – išvysti jas taip, kaip jos atrodė kone prieš 200 metų. Tuomet gelbsti žodžio galia – to meto keliautojų užrašyti įspūdžiai. Užrašyti ne sausai, o gyva ir vaizdinga literatūrine kalba.
Sunku susilaikyti nepacitavus štai tokio Sirokomlės teksto: „Ko gi verta ta plunksna, jeigu ji nesugeba perteikti žmonių minčių ir jausmų? Kaip gali aprašyti gamtą, jei tūkstančiams jos grožybių yra tik keli žodžiai, kuriuos nuolat privalai kartoti? Miškas… kalva… pieva… Lengva pasakyti, bet kaip pavaizduoti tai, kas skiria mišką nuo miško, kalvą nuo kalvos?<…> Kaip sugriebti tą dievišką dvasią, nematomą akimi, bet glūdinčią sieloje, kiekviename kraštovaizdyje, vėjo pūstelėjime, saulės spindulyje, nepastebimame oro dvelktelėjime? Krūtinė kupina įspūdžių, vaizduotė – paveikslų. Kai reikia visa tai pavaizduoti popieriuje – kokia būna menka kopija palyginti su originalu! Koks bejėgis esi, žmogau, su savo plunksna, net jeigu šią plunksną pamerktum į savo kraują!“
Sirokomlės kelionių aprašymuose atrandame to meto Vilnių, Trakus, Aukštadvarį, Stakliškes, Jiezną, Birštoną, Prienus, Rumšiškes, Kernavę ir daug kitų vietovių; plaukiant Nemunu (asociacija su šiuolaikine nacionaline ekspedicija?) jo aplankyti visi panemunių miesteliai iki pat to meto Karaliaučiaus… Su mokiniais mėgaudamiesi skaitėme kai kurias tų tekstų ištraukas, juose galbūt turėtas omeny ir mums žinomas „Napoleono kepurės“ piliakalnis: „Už Lelionių kaimo, tarp kalnelių, mažoje lankoje stovi iškilęs apskritos formos iš žemių supiltas įspūdingas senovės pilkapis. Papėdėje jis platesnis, viršūnėje siauresnis, tartum nuožulniai nupjautas.<…> Milžinkapio viršūnėje auga rugiai. Pilkapis nuo amžių maitina duona netoliese gyvenantį kaimietį. Bet kaipgi jis užlipa su pakinkytu arkliu į tokį statų ir aukštą kalną? Kas tai per pilkapis? Ir kokių yra apie jį padavimų?<…> Tiktai vėliau ir iš kitur sužinojau, kad jį neatmenamais laikais kepurėmis supylė kažkokia kariuomenė, kad pergalę pažymėtų. Štai nors ir trumpa, bet poetiška pusiau istorinė ir, kas svarbiausia, liaudies bruožų turinti legenda.“(abi citatos iš leidinio: V. Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. V, 1989).
XIX a. vidury Sirokomlė jau buvo pradėjęs rašyti poemą „Margiris“, tad norėdamas geriau perteikti tų vietų kraštovaizdį ir istoriją, nusprendė apsilankyti Punioje, kur, jo manymu, praeityje stovėjo Pilėnų pilis. Nors jau ir tuomet buvo tvirtinimų, kad pilis buvusi ne Punioje, o kur nors kitur, pats V.Sirokomlė sakė: „…aš turiu tūkstantį moralinių ir vieną istorinį įrodymą, kad viskas turėjo vykti čia, o ne kur kitur.“ Taigi, apsilankęs Punioje, jis užbaigė rašyti poemą „Margiris“.
Nepasakytum, kad daugeliui Sirokomlės vardas ką nors sako. Galbūt todėl, jog rašė lenkiškai ir toli gražu ne visi jo darbai yra išversti į lietuvių kalbą. Tačiau kūrėjas vis tiek buvo didelis Lietuvos patriotas. „Mano širdis turbūt lietuviškai plaka“, – sakė jis. O dėl to, jog nemokėjo lietuviškai – labai išgyveno. Tam tikrą laiko tarpą gyveno Vilniuje, taip pat Vilniaus rajone esančiame Bareikiškių dvare (ten dabar – muziejus, biblioteka ir turizmo informacijos centras). Rašoma, kad palydėti mylimo poeto į Rasų kapines išėjo kone visas to meto Vilnius.
Na, o mokiniai ir jų entuziastinga mokytoja visada pasinaudoja galimybėmis keliauti, Ko gero, į savo kelionių maršrutą jie įtrauks vieną kitą Sirokomlės aprašytą vietovę ir pamatys ją jau XXI amžiaus žmogaus akimis.
Marytė Žaromskienė
Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“