Pašnekesiai

šalnotas lapas krenta taip iš lėto
grakščiai taip tyliai ežero pakrantėj
jis krenta lyg jaunutė guvernantė
paslydusi ant blizgančio parketo
užsižiūrėjus rūmais eidama
kaip lengvas lapas krenta į mane
Donaldas Kajokas

Tačiau toks tylus ir lengvas lapo reveransas šį rudenį gali būti tik tokiame lengvame ir elegantiškame poeto eilėraštyje. Audros ir viesulai rauna medžius, plėšia stogus. Jau senokai baugščiai dairiausi į dvi kamienais suaugusias drebules kieme. Vis dar buvo jaunos, lapelių mirgėjimas rytais maloniai pabudindavo iš miego. Taip nepastebimai praaugo ir namo stogą. Šiemet ėmė keistai abi linguoti, siūbuoti, viena nuo kitos linkti, tik vėliau pamačiau, kad suaugimas išpuvęs, tikriausiai nuo gausaus pernykščio lietaus. Ir vieną dieną išgriuvo  drebulė, bet, ačiū Dievui, nei stogo nekliudė, nei serbentų išlaužė, tik vieną kitą alyvos šaką nutreškino. Nieko, ataugs. Darbo sudoroti medį ir šakas savaitei užteko. Tikėjausi kaimynų pagalbos, bet šie nesirodė, o antrasis kamienas baugiai siūbavo ir buvo matyt, jei kristų – ant kaimynų tvoros, gal net jų šiltnamį užkliudytų.
„Reik ieškoti pjovėjų, nieko nebus“, – neramiai svarsčiau. Ir šit, jau kitą dieną išvažiavau lankyti į ligoninę giminaičio, ir jau skambutis, ir piktas kaimynės balsas rėkte išrėkia, kad nuvirto medis, nepasirūpinau, ant jų kiemo užvirto… Nespėjau net paklausti,  ar daug žalos pridarė, metė ragelį. Bet ir vėl Dievulis apsaugojo, drebulė išsitiesė, nei namo, nei šiltadaržio nekliudydama, Tvorą sutaisėm, medį supjaustėm, geri žmonės padėjo. Su kaimynais, svarbiausia, nesusipykom, viską geruoju išsprendėm.
O štai pajūryje, tai vėtros pasiautėjo, vėl mūsų gražiąsias kopas ardo, medžius varto. Galvoju, kaip gerai, kad Šventasis Tėvas dar į mūsų šiltą ir gražų rudenį suspėjo. Dangus buvo meilingas ir dosnus – galėjome susikaupti susitikimo didybei, iškilmei, maldai. Įsiklausyti į kiekvieną sakomą žodį, jį mintyse kartoti, pasistengti suvokti gilumą ir prasmę. Nenusakoma ramybė ir palaima tvyrojo šv. Mišiose prie Santakos. Parvažiuodami su draugais neaptarinėjom, kiekvienas buvome paskendę tokioje palaimintoje ramybėje, kiek susijaudinę, kaip anais laikais, kai petys petin stovėjome už savo Laisvę. Sugrįžusi į namus skubėjau prie televizoriaus ekrano, kad ir toliau galėčiau sekti kiekvieną Pranciškaus žingsnį, gaudyti jo žodį, judesį, veido mimiką.
Kiek šviesos tame veide! Kiek ištvermės kūne! Viena mano gera bičiulė nevažiavo į Kauną… sako, pranešė lietų, šaltą orą, Susipykom. Sakau, tai gal 20 laipsnių to šalčio pranešė? Tai gal ir popiežius Mišių neaukos? Dar nesikalbam… negerai, reikės paskambinti, atsiprašyti.
Juk ir pati slapta buvau suabejojusi, gal verčiau prie televizoriaus ramiai pažiūrėti… O dabar jau pučiuosi, kaip kokia  kalakutė.
Tokie jau mes, žmoneliai: ir artimi, ir svetimi. Ir atjaučiantys, ir smerkiantys… Mylintys ir veidmainiaujantys. Ech, Šventasis Tėve, dar ilgai kartosime Tavo pamokas apie meilę savo artimajam.
Jus mylinti Augustina