Pagerbtas A. Radušio atminimas

Praėjusį sekmadienį Šilavoto Davatkyno muziejus pakvietė paminėti parapijos įkūrėjo kunigo Antano Radušio (1848 – 1918) gimimo 170 -ąsias ir mirties 100-ąsias sukaktis.
Ta proga Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos vardo atlaidų metu gražų pamokslą pasakė bažnyčios klebonas Remigijus Gaidys, už A. Radušį šv. Mišias aukojo Prienų parapijos klebonas, kanauninkas dekanas Jonas Baliūnas, išpažinčių klausė kunigai Kazimieras Skučas ir Algirdas Žukauskas. Pamaldoms pasibaigus minia žmonių patraukė A. Radušio kapo link – Amžinajam poilsiui jis atgulė netoliese bažnyčios esančiose smėlėtose Šilavoto kapinaitėse.
Davatkyne, kuriame tęsėsi A. Radušio paminėjimas, žvilgsnį traukė ant vieno davatkėlių namelio po atviru dangumi eksponuojama fotografijų paroda „Senasis Šilavotas nuo 1908 iki 1940 m.“, kitas namelis buvo papuoštas A. Radušio laikus menančiu Švč. Jėzaus Širdies paveikslu ir įspūdingo dydžio gėlėtu kilimu. Eilutė driekėsi prie Jono Mikučiausko, rašančio autografus ant savo knygelių apie A.Radušį „Ilgas kelias į pripažinimą“. Renginiai Davatkyne neapsieina be kraštietės, muziejininkės, prozininkės ir poetės Aldonos Ruseckaitės, kuri būna ir renginio vedėja. Atvyko ir šįkart.
– Svarstau, kas mums, katalikams, yra bažnyčia… Tai dar vieni reikalingi namai. Bendri namai, lemiantys daug žingsnių gyvenime. Radušis pastatė mums didžiulius namus, matomus iš visų pusių, o, užlipus į bokštą, galime žvelgti 20 km spinduliu. Juose gyvena Dievas, krikštas, santuoka, suklupimas prie karsto… Tai patys tikriausi namai. Kaip gražiausią vaizdą matau motiną balta skarele, skubančią kalneliu į bažnyčią pasimelsti, pamąstyti, atitolti nuo kasdienių darbų, – mintimis dalinosi A. Ruseckaitė, primindama ir A. Radušio: kunigo, statytojo, uždraustos spaudos platintojo, knygnešio, švietėjo, mokytojo, miškininko, tautosakininko, – gyvenimą. Dievas buvo maloningas, kad čia buvo paskirtas Radušis: didi asmenybė, plačių pažiūrų žmogus, labai darbštus, su polėkiu gyvenimui ir žmonėms, vertinamas Peterburgo mokslininkų, J. Basanavičiaus, profesoriaus Eduardo Volterio ir kitų garsių veikėjų bičiulis ir draugas.

Antanas Radušis gimė Oranuose, Gižų valsčiuje, 1848 m. birželio 12 d. Baigęs Marijampolės gimnaziją, studijavo Seinų kunigų seminarijoje. 1874 m. įšventintas į kunigus. Vikaravo Punske, Ašiuže (Baltarusija,), Alvite, Šakiuose, Ūdrijoje, Skriaudžiuose.1896 m. paskirtas klebonu į naujai steigiamą parapiją Šilavoto kaime, kuriame buvo tik koplytėlė. Susidarė darbų planą ir kibo į darbą: pastatė kleboniją, pasodino sodą, iškasė 40 m gylio šulinį ir ėmė ruoštis statyti bažnyčią. Marijampolėje surado inžinierių Valerijų Ribovkį ir pagal jo projektą pastatė didelį neogotikinį pastatą. 1902 m. spalio 28 d. buvo konsekruota nauja Šilavoto Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčia. Klebonijoje įsteigė pirmą mokyklą ir biblioteką. Šilavotas tapo parapijos centru, kuriame buvo steigiami katalikų sambūriai, kuopos. Tuo metu Naujasodžio kaime pradėjo burtis ir pamaldžių moterų bendruomenė, dabar čia veikia Šilavoto Davatkyno muziejus. Didžiulis nuopelnas – Trakelio pasodinimas. Įkalbinęs valstiečius, kad užleistų nederlingos žemės plotelius, pasodino12 tūkst. spygliuočių medžių, kurie džiugina ir dabar. Ūdrijoje, Šilavote rinko ir užrašinėjo liaudies dainas. Kur dirbo, visur platino slaptąją spaudą, lietuviškas knygas. Prisidėjo prie laikraščio „Varpas“: buvo leidimo komiteto narys, 1892 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime. Bendradarbiavo leidžiant periodinę spaudą: „Tėvynės sargą“, Šaltinį“ir kt., 1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe.1909 m. į Šilavotą su fonografo aparatu atvykęs Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris į vaško volelius įrašė 26 dainas su melodijomis. 1999 m. šie įrašai saugomi Berlyno fonogramų archyve, įtraukti į UNESCO Pasaulio atminties registrą. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia nukentėjo, ypač vargonai. Antruosius sukonstravo garsusis muzikos instrumentų meistras, Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjas, aviacijos konstruktorius Jonas Garalevičius, kuris sumeistravo ir puikias kankles Maironiui ir šiandien skambančias įeinant į Maironio butą. Mirė A. Radušis 1918 m. rugsėjo 4 d. Šilavote.
Pagrindinė Šilavoto gatvė pavadinta A. Radušio vardu. Lietuvos valstybės atkūrimo 100 -mečiui sudarytame „100 iškiliausių Prienų krašto asmenybių“ sąraše – ir A. Radušio pavardė.
Kostas Aleksynas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyr. mokslinis bendradarbis, tautosakininkas, papasakojo apie Radušio draugystę su Jonu Basanavičiumi, kuris 1908 m. lankėsi ir Šilavote.
Savo kūrybos eiles skaitė Vytautas Zienius. Gražiai į šventę įsiliejo jaunasis dainininkas Vytautas Trakymas, Šilavoto laisvalaikio salės folkloro grupė „Akacija“, dainavusi A. Radušio užrašytas dainas.
Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Seniūnijose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *