Laimingi, kai padeda kitiems…

Rugsėjo 27 -oji – Lietuvos socialinių darbuotojų diena

Kai buvo uždaroma Nemajūnų pagrindinė mokykla, matyt, buvo nemažai abejojančių, ar tikrai Birštono savivaldybė tesės savo pažadą, ir čia bus įkurtas Dienos centras. Šiandien akivaizdu, kad abejota be reikalo, nes jau 2007 metais buvusioje mokykloje prasidėjo naujas gyvenimas.

Pažadas virto realybe
Vienas po kito sekė buvusio mokyklos pastato renovacijos etapai, buvo įrengtas sporto aikštynas, ir Dienos centras tapo ta vieta, kur vaikams, šeimoms, asmenims su negalia, vyresnio amžiaus žmonėms ir kitiems Birštono savivaldybės gyventojams sudarytos sąlygos užsiimti įvairiomis veiklomis, plėtoti savo kūrybiškumą, turiningai leisti laisvalaikį, bendrauti. Centro lankytojai dalyvauja įvairiose akcijose, susitinka su įvairių sričių specialistais ir žymiais žmonėmis, gali užsiiminėti sporto salėje ir aikštyne. Beje, sporto aikštynas – atviras visada, tad ir vakarais, ir savaitgaliais jame gausu vaikų bei jaunimo.
Nemajūnų dienos centras aktyviai dalyvauja ir projektinėje veikloje. Vasarą ir „Birštono versmėse“ rašėme apie čia veikusias vaikų stovyklas, pasakojome ir apie kartu su Nemajūnų santalkos bendruomene vykdomą projektą „Paslaugų šeimai plėtojimas Birštono savivaldybėje“ bei projektą „Mums rūpi kaimo vaikų ir šeimų užimtumas“. Taigi centre vyksta daug gražių ir prasmingų renginių.
Bet šį kartą, artėjant rugsėjo 27- ąją minimai Socialinių darbuotojų dienai, maga daugiau pakalbėti apie vieną iš svarbiausių centro veiklos tikslų – užtikrinti efektyvią ir kvalifikuotą dienos socialinę globą ir pagalbos į namus teikimo paslaugą gyventojams namuose, taip pat ir socialinių įgūdžių ugdymo bei palaikymo paslaugų teikimą šeimoms ir šeimose augantiems vaikams.
Pagalbos į namus ir dienos socialinės globos paslaugas gauna 30 žmonių. Dienos centro direktoriaus Ginto Pačėso teigimu, norinčiųjų gauti minėtas paslaugas nuolat daugėja, bet jis džiaugiasi, kad kol kas eilėje laukti dar nereikia. Centras stengiasi taip organizuoti darbą, kad prisiderintų prie savivaldybės gyventojų poreikių. 2007 -aisiais centro veiklą pradėjus organizuoti keliems darbuotojams, šiandien etatų sąraše – 24 finansuojami savivaldybės ir 4,3 etato finansuojama projektų lėšomis.
Didėjant paslaugų gavėjų skaičiui, rašant projektus, daugėja ir darbuotojų. Direktorius džiaugiasi, kad seniausiai dirbančios socialinės darbuotojos padėjėjomis Laima Simonaitienė, Natalija Černiauskienė, Marijona Karčiauskienė ir šiandien kantriai bei nuoširdžiai dirba savo darbą. Tačiau, anot G. Pačėso, laikas į gyvenimą įneša savo pataisas, ir socialinių darbuotojų padėjėjų bei slaugytojų padėjėjų paieška tampa vis sudėtingesnė. Ne kiekvienas, turintis profesinių žinių, vairuojantis automobilį – kas labai svarbu, sugeba priimti žmogų tokį, koks jis yra – su jo senatve, nelaime ar kita problema. Priimti nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant tik į pagalbą jam. O tos pagalbos reikia pačios įvairiausios – ir krosnį pakurti, kambarį sutvarkyti, produktus bei vaistus parnešti ir priminti pomėgį – mezgimą, išklausyti, artimuosius pamokyti, kaip elgtis su sergančiuoju, gal ir neadekvačiai besielgiančiu saviškiu.

Vienam džiaugtis liūdna…
Apie tai su dėkingumu kalba ir vienos iš globotinių dukra Valerija. Pasak jos, Nemajūnų dienos centro darbuotojos dirba pasiaukojančiai.
– Šiuo metu mano mamytę, sergančią senatvės dimensija, globojanti Birutė Laukevičienė ja rūpinasi taip, kaip rūpintųsi savo mama ar močiute. Ir vaistus paduoda, ir maistą pagamina, ir psichologiškai mamą palaiko. Mamytė net megzti vėl pradėjo, padedama Birutės. Niekada negirdėjau iš jos, kaip anksčiau iš kitų, kad sunku, kad dešimt kartų tenka atsakinėti į tuos pačius klausimus.
Birutė ir man pačiai padėjo pakeisti požiūrį. Jai aš dėkinga už tai, kad galiu bet kada paskambinti, ramiai dirbti. Jeigu reikia ir mama paprašo, Birutė ateina ir ne darbo laiku, – pasakoja Valerija.
Bendryste su ją lankančia Birute Simanaitiene džiaugiasi ir birštoniškė Ramutė Janulevičienė, besinaudojanti integralios pagalbos paslaugomis. Ramutei teikiamos dienos socialinės globos ir slaugos paslaugos. Po nelaimingo atsitikimo jai teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Po to, kai liga prieš kelerius metus pakirto vyrą, pagalbos jai reikia daugiau.
– Su manimi nelengva, aš kartais būnu ir be nuotaikos, nieko nenoriu, bet Birutė mane įtikina, o kartais tiesiog priverčia išvažiuoti į lauką. Grįžtu visai kitaip nusiteikusi, – sako Ramutė.
Nors man pabendravus su Ramute Janulevičiene, atrodo, kad ji savo optimizmu ir gera nuotaika galėtų padėti ne vienam sveikam, kartais dėl smulkmenos panikuojančiam žmogui. Kaip, beje, ir kitos dvi saulėtą praėjusios savaitės pirmadienį aplankytos labai mielos ir turtingos šviesiomis mintimis moterys – Onutė Suchockaitė ir Onutė Laukevičienė. Susitikimas su jomis tiesiog dar labiau atvėrė akis, kad ir sukaupta metų kraitė gali atskleisti žmogaus grožį, net jei esi priklausomas nuo kitų, priimti pagalbą, dalintis išmintimi ir sukaupta patirtimi.
Nemajūniškę Onutę Suchockaitę radome besidžiaugiančią šiltu rugsėju, žydinčiomis gėlėmis ir po kiemą ramiai lesinėjančiomis vištomis. Jos – didelis šeimininkės džiaugsmas. Ji jas labai rūpestingai prižiūri.
Kaip ir savo namus. Juos devyniasdešimtmetį rugsėjo 12 -ąją minėjusi Onutė dar sakė apeinanti pati. Ir visi daiktai juose turi savo vietą, dera vienas prie kito. Pavyzdžiui, ant kampe stovinčio mėlynos spalvos šaldytuvo stovi vaza su mėlynomis gėlėmis. Kadangi pas Onutę lankėmės jos jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, ji jau pasidžiaugė ir pirmuoju gautu vaikystės draugės sveikinimu. Negalėdama atvažiuoti ji su sveikinimu Onutei atsiuntė ir savo dovaną – šakotį. Jų draugystei – jau per aštuoniasdešimt metų. Mat draugė kilusi iš gretimo Šilėnų kaimo.
Onutė Suchockaitė – nemajūniškė „iš pašaknų“: čia gimė, augo, tarnavo pas vietos ūkininkus ir tik kelerius metus gavo padirbti fabrike Klaipėdoje. Reikėjo grįžti į Nemajūnus slaugyti mamos. Daugelį metų melžė kolūkio karves.
Šiandien miela Onutė sakė esanti laiminga, kad dažnai aplanko sūnus bei dvi anūkės, beje, abi sportininkės, kad viena iš jų netrukus apsigyvens šalia močiutės trobos statomame naujame name. Tad ji galės dažniau pasidžiaugti ir proanūkiais, bet Onutė labai laukia ir ją lankančios Dienos centro darbuotojos. Ir laukia gal ne tiek dėl pagalbos darbuose, kiek dėl pabendravimo, pasišnekėjimo. Kas žino, gal tikrai vienam džiaugtis liūdna?
Savo pagalbininkės laukia ir pagalbos į namus paslauga besinaudojanti siponiškė Onutė Laukevičienė. Didžiąją savo pragyvento gyvenimo dalį ji nuolat buvo tarp žmonių – 13 metų dirbo Siponių mokyklos bendrabutyje, o vėliau 32 metus bibliotekoje. Dabar priversta mokytis sutarti su vienatve, nes lemtis jau išvedė Anapilin vyrą ir abu sūnus. Nelengva, bet Onutė džiaugiasi, kad gali pakalbinti paukštelį, savo augintinius, kad jos nepamiršta kaimynai, bendruomenės pirmininkė Violė Skorodumovienė, pakviesdama į renginius. Moteris sako esanti patenkinta ir Dienos centro teikiamomis paslaugomis. Ypač dėkinga už dovanotus masažus, už galimybę pasinaudoti dušo paslauga. Direktoriui priminus, kad centras teikia ir pavėžėjimo pas gydytojus paslaugą, sakė būtinai ir ja pasinaudosianti.
Onutė sako, kad jai didelė talka ir ją lankančios socialinio darbuotojo padėjėjos pagalba. Jai pačiai jau nelengva ir vandens atsinešti, ir malkų krosniai pasikurti, ypač žiemą. Bet Onutė taip pat prisipažįsta, kad sužinojusi, jog kurį ketvirtadienį nesulauks talkininkės, labiau nuliūsta ne dėl darbų, o dėl to, kad nepamatys savu tapusio žmogaus, nepabendraus.
Be šito taip pat sunku. Kaip ir jėgoms silpstant be pagalbos kasdieninėje buityje. Taigi daug įvairių problemų, didesnių ar mažesnių rūpesčių tenka spręsti socialinio darbo srityje dirbantiems žmonėms. Ir ne visi jų globotiniai tokie šviesūs ir geranoriški, kaip mano aplankytos moterys. Susiduria jie ir su skurdu bei neviltimi, prašymais ir reikalavimais.
– Bet mes dėl to ir esame, kad padėtume, to iš mūsų tikisi bei reikalauja ir Birštono savivaldybės vadovai ir administracija, skirdami lėšas socialinėms reikmėms, galvodami apie pagalbą jos reikalingiems žmonėms, – teigia Nemajūnų dienos centro direktorius Gintas Pačėsas. Jis taip pat kviečia savivaldybės gyventojus bei jų artimuosius dar aktyviau naudotis centre teikiamomis paslaugomis.
…Sakoma, kad žmogus laimingas jaučiasi tuomet, kai padeda kitiems. Tad neužrakinkime širdies gerumui…
Ramutė Šimukauskaitė