Lietuvos šimtmečiui – 100 aplankytų Prienų rajono vietovių

Suvalkija. Naujosios Ūtos seniūnija

Vasaros darbymetis baigėsi, ir su atėjusiu rudeniu atsirado daugiau galimybių pakeliauti po savo kraštą. Šimto svarbiausių lankytinų objektų Prienų krašte maršrutą pradėjome nuo Prienų miesto pavasarį, o dabar keliausime po krašto seniūnijas, prisimindami žinomas vietas, atrasdami dar nematytus objektus. Pradėkime nuo suvalkietiškosios rajono teritorijos. Lietuvos Užnemunė Suvalkija imta vadinti po 1867 m., kuomet Lenkijos karalystės Augustavo gubernijos šiaurinės apskritys buvo pertvarkytos į naują Suvalkų guberniją (egzistavo iki 1917 m.). Ją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Ne veltui Suvalkijos ribas žymintis ženklas pastatytas Prienuose.

Kelias iš Prienų veda Naujosios Ūtos link. Rajono pakraštyje užsukime į Pilotiškių kaimą, čia pirmuosius žingsnius žengė poetas, rašytojas, dramaturgas, literatūros kritikas Vincas Mykolaitis – Putinas. Nors jis baigė kunigų seminariją, tačiau vėliau atsisakė kunigystės ir vedė. Pasėdėkime memorialinio muziejaus seklyčioje, kurioje susirinkdavo visa didelė šeima, prisiminkime rašytojo parašytą mums gerai žinomą romaną „Altorių šešėlyje“. Tai buvo pirmasis lietuvių betseleris. Jį skaitėme dar besimokydami mokykloje, atvertę knygą dabar kitaip vertiname tuometinę santvarką, valdžios ir žmonių elgesį. Verta prisiminti simbolistinius poeto eilėraščius, kuriuose nuolatinis palydovas – gamta:

TEGU TAVE DIEVAI

Laukuos šalna. Šarmotasai rytys

Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys

Geltonu gintaru ir baltu sidabru,

Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru…

Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo,

Geltonu sūkuriu įsimetė tarp lapų, –

Ir kugžda kuplios liepos ir liekni klevai:

Tegu tave dievai, tegu tave dievai.

(1926 m. )

Apie gamtos grožį gali rašyti tik žmogus, mylintis gamtą. O Vincas Mykolaitis, augdamas kaime, kiekvieną dieną gėrėjosi lauko gėlių žiedais, pavasarį – sugrįžtančių paukščių balsais, o atėjus rudeniui – spalvotų lapų sūkuriais. Turėdamas laiko bėgdavo į Aušrakalnį, kuriame pasijusdavo laisvas kaip vėjas. Todėl verta ir mums užkopti ant kalnelio, kur poetas ir rašytojas sėmėsi įkvėpimo. Savo prisiminimuose rašytojas rašė: „Noriu suminėti dar vieną būtybę – ištikimą, nebylų, mano jaunystės svajonių patikėtinį – mano tėviškės kalnelį, šiandien vadinamą Aušrakalniu“.

Būnant Pilotiškių kaime, galima užsukti į Tamulynų sodybą. Niekur kitur Prienų rajone vienoje vietoje nepamatysite tiek daug gandralizdžių. Juos iškėlė sodybos šeimininkas Antanas Tamulynas. Kažkada jų suskaičiavau vienuolika, bet dabar galbūt jų yra ir daugiau. Gandrai jau išskridę ir neišgirsime jų kalenimo, bet galima sugrįžti kitais metais ir juos pasitikti.

Seniūnijoje plytinti Balbieršgirė žinoma kaip klaidi ir pelkėta vietovė, tačiau turtinga grybų, ypač baravykų. Miško 35 – ajame kvartale stovi mitologinis akmuo, dar vadinamas „Velnio pinigine“. Pasakojama, kad prie šio akmens nežinomas ponaitis pražudęs save ir savo jauną žmoną. Aplink „akmeninę piniginę“ visuomet galima surasti augančių voveruškų – tai pono išbarstyti pinigėliai. Jeigu jų nėra, vadinasi juos kažkas kitas susirinko.

Sukame į patį seniūnijos centrą – Naująją Ūtą. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad XVI amžiuje iškirtus miškus čia pradėjo kurtis kaimai. Šis kaimelis atsirado XVIII a. viduryje jame pastačius dvi stiklo dirbtuves. Prie dirbtuvių buvo pastatytas 21 namas, skirtas žaliavų ir įkrovos ruošėjų, stiklo gaminių pūtėjų, lydytojų-kūrikų, tiglių gamintojų, kalvių ir kitų darbuotojų šeimoms apgyvendinti. Pastatyti du stiklo lydymo-formavimo cechai su tiglinėmis lydkrosnėmis ir prie jų primontuotomis krosnimis gaminiams atkaitinti, potašui degti ir malkoms džiovinti bei patalpos gaminiams sudėti. Be to, dirbtuvės turėjo dvi klėtis, svirnelį ir daržinę, pastatus lakštinio stiklo tiesiniui ir išlyginimui, raštininkui, meistrams. Greičiausiai tuo metu ir atsirado Naujoji Ūta, kuri augo, susijungdama su Naujosios Ūtos daržų ir Naujosios Ūtos pievų kaimais.

Stiklo gamybos radiniai byloja, kad gamyklos egzistavimą nutraukė stichinė nelaimė, greičiausiai gaisras. Šioje dirbtuvėje būta moderniškesnės technikos, nes įvairių formų, spalvų ir dydžio buteliai, lipdiniais puošti indai, suvenyrai ir lakštinis stiklas buvo formuojami pūtimu ir presavimu. Stiklo dirbtuvėms atminti 2010 metais Liepų gatvės gale pastatytas stogastulpis, bylojantis apie kaimelio kilmę. Stogastulpyje jo autorius Vytautas Degutis pavaizdavo stiklo pūtėją; žemiau – lentelė su įrašu apie Naujosios Ūtos kilmę; apačioje – įbetonuoti stiklo gaminių ir lydymo krosnių fragmentai. Naujojoje Ūtoje aplankykime čia stovinčią Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, pastatytą 1924  m. kunigo Vincento Dumčiaus iniciatyva. Medinė bažnyčia 1944 m. sudegė. 1990 m. Prienų parapijos kunigo monsinjoro Juozapo Užupio ir vietos parapijiečių iniciatyva bažnyčia buvo atstatyta.

Kitas sustojimas – Šilavoto seniūnijoje. Prienų rajono suvalkietiškąją dalį galima apvažiuoti nesugrįžus atgal į miestą, tereikia Kunigiškių sankryžoje pasukti Jiestrakio link. Taip ratu keliaudami vėl sugrįšime į Prienus.

(Bus daugiau)

Ramutė Milušauskienė