Tėvo Stanislovo žvakė ir šviesa

Jėzus Kristus niekuomet nesišypsojo. Bent jau evangelistai šypsenos nepaliudijo. Kažin kodėl? Nematė Jo šypsant, ar nenorėjo matyti? Ir Poncijus Pilotas, ir jo slaptosios policijos vadas Safranijus nematė, ir žydų teisėjas Kajafa nematė – niekas. Nei legionai sekiotojų, nei legionai klausančiųjų jo pamokslų – nematė ant jo veido nė šypsnio. Matyt todėl, kad vieniems buvo lemta alkti, o kitiems pasmerkti Jėzų, nuteisti Jį ir nužudyti. Ir baimės sukaustyti paprasti žmonės, ir teisėjai juk nesišypso, nes ir visas pasaulis jiems nesišypso.

Knygos autorius A.Juozaitis su tėvu Stanislovu 1992 m.

Tik kodėl moterys nematė besišypsančio Jėzaus? Juk moterims Jis buvo palankiausias. Gal todėl, kad moterims nesuteikiamas žodis? Sakoma, kad Marija Magdelena pastebėjo kažką panašaus į šypsnį, kai Jėzus braižė smėlyje piešinį ir bebraižydamas ištraukė ją iš mirties nagų. Ją jau buvo beužmušą akmenimis, o Jis ištraukė nelaimėlę vienu vieninteliu pasakymu: „Tas, kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Bet moterys yra moterys – kitame žmoguje jos dažniau nei vyrai pamato tai, ką įsivaizduoja.
Tėvas Stanislovas nuolatos šypsojosi. Ar juokėsi? Taip, ir juokėsi, ir tas juokas niekuomet nebuvo panašus į kikenimą, kas būdinga daugumai valdžios vyrų. Jis juokdavosi kiek užversdamas galvą, kad matytų dangų. Garsiai, skardžiai. O štai šypsojosi jis nuolatos, ir net tada, kai nesišypsodavo veidu – šypsojosi. Veidas rimtas, o akimis šypsosi. Šypsena buvo jo nuolatinė sielos būsena, jo šviesa.
Pažinau šią tėvo Stanislovo šypseną ne išsyk. Vis norėjau, troškau išgirsti iš jo kokius svarbius žodžius, kokį pasakojimą ar pamokymą. Išgirsdavau. Bet tylos valandėlių būdavo daugiau. Ir tada pamažu supratau, kad jis jas užpildo šypsena. Jis šypsojosi būdamas rimtas ar net rūškanas, eidamas aplink bažnyčią ar kasdamas, kaldamas, melsdamasis. Po gero dešimtmečio, bėgusio ir prabėgusio dar iki Sąjūdžio, mokiausi tos šypsenos. Regis, šiek tiek pramokau.
O paskui atlėkė mums lemiama 1988 -ųjų vasara, ir mokymasis kuriam laikui nutrūko. O dar vėliau? Dar vėliau vėl prasidėjo tėvo Stanislovo persekiojimas. Dabar jį gynė tik kardinolas Sladkevičius, o dauguma net sutanos brolių nuo jo nusisuko. Bet jis ir vėl šypsojosi. Jo akys spinduliavo šviesą. Jis šypsojosi, o aplink jį giedojo pasaulis. Giedojo daiktai. Giedojo knygos, altoriai, jo atstatytos bažnyčios. Giedojo ir darbų suriestos moterys, ir vargani jų vyrai, ir paliktieji, ir apleistieji – visi giedojo ir Paberžėje, ir Dotnuvoje.
Jis negalėjo negiedoti. Jis šypsojosi degančios žvakės šviesa — gyvai, blaškomas vėjo.
Arvydas Juozaitis

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *