Svarbi, mano galva, šios savaitės žinia, kuriai vietos TV kanaluose, galima sakyti, atsirado tik namų šeimininkėms skirtose transliacijose („Laba diena, Lietuva“, „Rytas su LNK“, „Labas vakaras, Lietuva“) – Lietuvos rezultatai kovojant su tarptautiniu papirkinėjimu kol kas yra kuklūs, bet šalis ėmėsi reikšmingų žingsnių kurdama galimybes šiai kovai pagerinti, sako tyrimą atlikę ekspertai. Ir visas tyrimas, ir ekspertai – iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, vadinamos dar turtingųjų klubu. Į jį Lietuva – paskutinė iš trijų posovietinių Baltijos šalių – įstojo tik šiemet.
Tarptautinis papirkinėjimas arba kiekvienos šalies piliečių kyšininkavimas užsienyje, deja, nėra labai populiari ar iš koto verčianti tema. Gilesnę baudžiamojo persekiojimo už kyšių dalybas užsienio šalių pareigūnams ir piliečiams tradiciją iš tvirčiausių mūsų sąjungininkų turi tik JAV bei britai. Ir vienoje, ir kitoje šalyje (JK atsirado daug vėliau) veikia specialūs teisiniai aktai, draudžiantys verstis kyšiais investuojant ne tik savo tėvynėje, bet ir svečiose šalyse.
Kam tas galvos skausmas, jeigu mūsų teisėsauga nepakankamai kontroliuoja nesąžiningą politiką ir su ja susijusį verslą čia – Lietuvoje. Ar visuomenė turi intereso, kad kažin kokie žurnalistai ar tie patys teisėsaugininkai įkyriai knaisiotųsi, ką mūsų verslo žmonės, veikdami savo kompanijose užsienyje, nuveikia braiberystės (angl. Bribery – kyšininkavimas) lankose? Pvz., nuveža korumpuotiems anos šalies valdininkėliams dovanų, kad tie vėliau už tas dovanas taptų neoficialiais, tačiau faktiniais stogais korupcine veikla grindžiamam verslui.
Ką apie tai pasakytų „eilinis žmogus“? Kurį išklausyti savo kolegas – politikus – šią savaitę ragino Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Kadangi nesu paskutinės kartos apokaliptikas – sąmokslo teorijų kūrėjas, sakyčiau, kad, ko gero, tam tikras skaičius lietuvių verslininkų pokalbiuose su pažįstamais politikais siektų tokią iniciatyvą uždusinti dar neužgimus. Gal siektų parodyti jos tariamai mažareikšmingumo ir sąlyginai brangiai kainuojančių pastangų disbalansą. Juolab nemažai mano kartos ir vyresnių žmonių kai kurie ligi šiol yra tikri, jog portfelių su gėrimais, skilandžiais beigi dešromis grandinė į Maskvą, yra veik tobulas tiekimo ir kitų svarbių verslo reikalų įgyvendinimo būdas. Lietuvius gi į anas – siaubingiausiai korumpuotas – rinkas Rytuose tebetraukia it į aukso karštligės lenktynes.
Tačiau ne tik. Yra ir kitų teorijų, grindžiančių, kad Lietuvos piliečių persekiojimas už braibinimą užsienyje yra žilos kumelaitės blėnys. Nes, esą, jeigu nevažiuosime kaip įpratę – mes, mūsų vietą tuojau pat užims vokiečiai, bulgarai, latviai. Gaus naudą, o mums dėl to teks prakišti konkurencinę kovą.
Argumentą apie konkurenciją ir lygias galimybes jos sąlygomis, kaip nekeista, girdėjau iš vieno britų politiko, atsiradus „UK Foreign corrupt practices act“ (liet. JK korupcinės praktikos užsienyje įstatymas). Esą jis kaip tik suvienodino konkurencines galimybes besivystančiose rinkose. Viena vertus, kiekvienas britų įmonės konkurentas, tarkime Rusijoje, pastebėjęs britus „žaidžiant nešvariai“, gali kreiptis į Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijas, kad šios jų britiškajam konkurentui nuimtų skalpą. Tačiau, kita vertus, ir britų įmonė, pastebėjusi Rusijoje braiberinant kokį prancūzą, vokietį ar lietuvį, gali ieškoti teisybės britų salose, kad tokiems konkurentams būtų skelbiamos sankcijos Jungtinėje Karalystėje.
Pilietinio ir valstybinio saugumo požiūriu, man apie tai pasakojusio brito manymu, svarbu yra tai, kad tokie įstatymai apkapoja per ilgus verslo pirštus ir kitoniška prasme. Nes, esą korumpuotos rinkos sąlygomis dirbantys verslininkai prie jos taip greitai pripranta ir pasiduoda, kad jų galvose randasi keistokas noras anas sąlygas ir tokią verslo kultūrą perkelti jei ne į tėvynę, tai į kitas besivystančias ekonomikas. Ir gerų intencijų turintys politikai labai dažnai išgirsta, esą galėtų pakeisti savo šalių verslo aplinką, padarydami panašią į Rusijos, Baltarusijos ar Uzbekistano jau dėl to, kad ten visi „klausimai sprendžiami greičiau“, „nėra jokių biurokratinių suvaržymų, įsivaizduojamo, o ne tikro skaidrumo“. Kitaip tariant, pamažu paragavusieji rusiškos tikrovės minkštąja galia ima mėginti ją pernešti į Vakarus. Tiesą sakant, ir į bendrinę Lietuvą, ir į tokias galingas šalis kaip Vokietija. Esminis tarp jų skirtumas – netolygios skaidresnės ekonomikos tradicijos ir tam tikras visuomenės požiūris. Todėl tikimybė, kad paprastas nedidelės Lietuvos žmogus pasigaus rusišką bacilą lengviau nei Vokietijos biurgeris.
Kažkada Andrejus Piontkovskis, vienas įžymiausių Rusijos analitikų, nepritariančių šiuolaikinei šalies politikai, sakė: „Korupcija tampa viena pagrindinių Rusijos eksporto šakų“.
Klausimas tik, ar lietuviškos valdančiosios daugumos buldozeris gali traiškyti tik opoziciją, ar jis gali sustumdyti kliūtis šiems Rytų kaimynės eksporto srautams? Bet va, išgirsti Kauno merą Visvaldą Matijošaitį (jis toks labai artimas valdantiesiems) televizijoje porinant apie tai, kad visa, kas per paskutinius ketverius metus įvyko tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Krymo, vadintina „teritorijų persidalijimu“ (LNK laida KK2), ir supranti, kad antroji klausimo alternatyva yra niekingai menkai tikėtina. Nes antro pagal dydį Lietuvos miesto meras ir itin populiarus politikas viešai kalba it pusryčiaudamas Kremliaus bufete, kuriam prekes tiekia įmonė „Viči“.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“