Neseniai Prienų globos namuose priėmėme Schernau globos namų (Pietų Vokietijos Reino krašto Pfalco žemė) delegaciją, kurioje – mikroautobusą pats vairavęs direktorius Dieter Muller (buvęs aukšto rango karininkas), keturi globos namų gyventojai senjorai vyrai ir trys lydinčiosios darbuotojos. Jie pirmąsyk visi kartu išvyko aplankyti Baltijos šalyse, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, veikiančių globos namų.
Schernau globos namai – mini miestelis kaime, miškų apsuptyje. Juose teikiama įvairiapusė pagalba žmonėms, dėl įvairių socialinių priežasčių atsidūrusiems visuomenės užribyje. Tarp jų – ir jaunas, psichologiškai neatsparus bedarbis, ir žmogus, grįžęs iš įkalinimo vietos, ar atstumtas dėl alkoholio, narkotikų vartojimo, patyręs kitokių socialinių traumų. Schernau namuose sutelktų pastangų tikslas – „pragyvenimo šaltinių ir asmeninio stabilizavimo atkūrimas“ tiems, kurie gali gyventi savarankiškai dėl amžiaus, sveikatos. Kitiems – globos namai garantuoja prasmingą, pilnavertį, orų gyvenimą didelėje šeimoje, dvasiškai saugioje aplinkoje. Schernau – TIKRA, „ne popierinė“, resocializacija.
Socializacijos ir resocializacijos reikšmė žmogui, visuomenei
Resocializacija Lietuvoje taip pat yra vienas iš didžiųjų socialinio darbo tikslų. Tai – asmens socialinio statuso ir vertybinių orientacijų grąžinimas kryptingomis socialinėmis, pedagoginėmis, psichologinėmis, ugdymo ar kitomis priemonėmis, siekiant integruoti asmenį į visuomenę.
Vartojama ir priešinga sąvoka „socializacija“, tai – žmogaus sąveika su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, savęs tobulinimas ir realizavimas gyvenamojoje visuomenėje, kuris trunka visą jo gyvenimą. Socializacija yra būtina ir visuomenei, ir jos nariams, nes ji padeda žmogui suprasti socialinį pasaulį. Žmonės per gyvenimą imasi įvairių naujų vaidmenų, įgyja vis naujų patyrimų, turi galimybę žmogiškai išreikšti save.Tapę šalies, regiono, krašto kultūros atstovais žmonės patys gali tapti kultūros kūrėjais. Būtent tokia yra socializacijos reikšmė visuomenei ir kiekvienam žmogui. Nieko, atrodo, nepaprasto čia nėra. Tik pilietiškai aktyvus kiekvieno žmogaus gyvenimas. Mes, socialinės, švietimo, sveikatos, kultūros sistemų darbuotojai, tai žinome, deklaruojame. Bet kasdienybėje darbuotojų realybė būna ir kitokia: nusivylimas, negebėjimas pačiam degti ir kitus uždegti, demotyvacija, ėjimas „perdegimo“ sindromo link. Ir, beje, ne dėl to, kad neišmanome. Priežastis jau pradedame svarstyti garsiau, drąsiau, galbūt per ilgai tylėjome…
Direktorius Dieter pasakoja apie Schernau namų filosofiją
– Senatvės, slaugos ir pereinamieji namai „Schernau“ pradėjo veiklą prieš 120 metų. Savininkas – Pfalco darbuotojų asociacija, įkurta Pfalco evangelikų bažnyčios. Šiandien čia gyvena 210 gyventojų, tarp kurių – 200 vyrų. Mes esame didelė šeima, tai noriu pabrėžti – būtent šeima, kurioje esame vieni kitiems svarbūs, nepaisant įvairaus amžiaus, įvairių patirčių. Mums visiems labai svarbu skelbti savo institucijos filosofiją „priimk tokį, koks atėjau ieškoti pagalbos, ugnelės ir noro gyventi, padėk man…“ O svarbiausia – kasdien laikytis šios filosofijos. Gali per dienas kalbėti apie savo filosofiją, vizijas, bet jei tai realiai neveiks gyvenime, niekas tavimi nepatikės, nepasieksi rezultatų. Paprasčiausiai žmonės neis į tokius namus gyventi. Taip pat yra atskira filosofija kiekvienam mūsų gyventojui. Pirmiausia visi darbuotojai giliai suvokia, kad kiekvienas žmogus skirtingas, būtina tai įvertinti, gerbti jo nuostatas, kad ir skausmingą praeitį, buvimą paklydime. Reikia padėti žmogui atsitiesti ne formaliai, o žmogiškai. Tik formaliomis instrukcijomis, taisyklėmis neįmanoma socialiai išgelbėti žmogaus, jam padėti. Pirmiausia – žmogiškumas, ir tik jis, supratimas, pagarba, kito asmens gyvenimo priėmimas ir yra tos paprastos „meškerės“, kurios padeda pasiekti rezultatą. Su gyventojais iš kitokios socialinės praeities mums reikia kalbėtis kaip su lygiaverčiais, kalbėtis taip, kaip kalbamės savo šeimoje. Ir mes pasirašome susitarimus raštu, kai ką susitariame žodžiu. Patikėjimas žmogumi labai veikia jį patį, neretai tai efektyvesnis būdas nei pasirašyta sutartis.
Vokiečiai pastebėjo, kad Latvijos, Lietuvos globos namuose pirmiausia kalbama apie biurokratines taisykles ir apie tai, kaip į jas įsprausti žmogaus gyvenimą. Vokiečiai neatmeta jų svarbos, bet pirmiausia, jų nuomone, žmogiškumas.
D.Muller teigia, kad kas mėnesį gyventojai gauna 110 eurų kišenpinigių. Jei nepavyksta su jais sėkmingai tvarkytis, skiriama dalimis, pavyzdžiui, per mėnesį keturis kartus. „Darbuotojams – tai papildomas rūpestis ir daugiau darbo, bet juk visi žinome, kad kartu siekiame rezultato mūsų šeimos nariui. Kiekvienas, kuris nori suprasti, kas yra „Schernau“, turėtų pamatyti, išgirsti pačius mūsų gyventojus, darbuotojus, patirti tą jausmą, su kuriuo mes gyvename, jo vedini tikime vieni kitais, galime vėl kilti į savo kalną. Pas mus ateina skirtingų likimų gyventojai. Benamiai, priklausomi, nubausti, neraštingi, bedarbiai, pašalpų gavėjai, sergantys psichikos ligomis, seni žmonės. Nepriklausomai nuo jų vardo, partijos priklausomybės, rasės ar odos spalvos, jie siekia sugrįžti į normalų gyvenimą,“ – pasakoja įstaigos vadovas.
Be teikiamo prieglobsčio, maisto ir gėrimų, drabužių, medicininės priežiūros, Schernau gyventojams siūlomos ekspertų konsultacijos ir įvairios darbo galimybės technikos, kraštovaizdžio bei namų ūkio sektoriuje. Taigi daugelis gyventojų dirba vidinėse dirbtuvėse (pvz., dailidžių, šaltkalvių), dažų parduotuvėse ir kt., kiti atsakingai padeda prižiūrėti lauko įrenginius didelėje namų teritorijoje, gelbsti skalbykloje, virtuvėje. Po darbo ar savaitgaliais pramoginė veikla prasideda boulingu ir popiete vietos kavinėje. Nuolat vyksta įdomūs renginiai, vykstama į keliones. Vaizdingos apylinkės skatina pasivaikščioti gamtoje.
Gyventojai mokosi atgauti gyvybingumą, išspręsti asmenines problemas ir palaikyti bei kurti socialinę aplinką. To siekti jiems padeda beveik 110 darbuotojų.
Kokia situacija Lietuvoje ir Prienuose?
Kol kas Lietuvoje nėra analogiškų namų kai kurioms socialinėms visuomenės grupėms. Apie tai kalbame jau 25 -erius metus. Daugelyje Lietuvos socialinės globos namų, taip pat ir Prienų, yra socialiai pažeistų asmenų grupelės. Po pensijų gavimo (kišenpinigiai siekia 20 proc. nuo gaunamos pensijos / socialinės išmokos, t.y. apie 30 – 70 eurų kas mėnesį) keletas neįgalių ir senyvo amžiaus asmenų vartoja alkoholį, todėl 3 – 4 dienas darbuotojams padidėja psichologinis ir fizinis darbo krūvis, įtampą jaučia ir kiti gyventojai. Yra nustatytos elgesio taisyklės, yra susitarimai raštu, svarstoma posėdžiuose. Darbuotojų kvalifikacija pakankama. Galbūt esame per daug biurokratiški? Gal reikia didinti žmogiškumo dozę įvairiuose socialiniuose ryšiuose (nors nepasakysi, kad ji maža), kaip tai praktikoje, ne žodžiais, daro vokiečiai? Norime ir siekiame, kad dėl kelių žmonių neigiamo „aktyvumo“ nekentėtų kiti, esantys šalia. Darbuotojai sugeria į save išgėrusių gyventojų nekultūringas frazes. Negi kreipsiesi į teismą? Apie tai mažai kalbama. Praėjo mėnuo, kažkaip išsprendei problemas ir lauki kitų… Be to, Lietuvos globos įstaigose nėra kelių sistemų (pvz., švietimo, socialinės, sveikatos, kultūros) nuoseklios veiklos koordinavimo, vykdant praktiškai realų, o ne formalų resocializacijos procesą.
x x x
Kartu su Globos namų tarybos atstovais ne kartą svarstėme popensijinių įvykių „aktyviausius“ dalyvius. Taip, keletas jų pažeidė kitų gyventojų teises, įvairių taisyklių punktus, sukėlė daug papildomų problemų ir rūpesčių darbuotojams. Šiek tiek „beldėmės“ į jų širdį, sąžinę, bet labiausiai, aišku, buvo primenamos taisyklės, paruošti formalūs raštai pasirašyti. Belieka šiais gyventojais pasitikėti, kad kitas mėnuo toks nebus. Ir kartu įvertinti vokiečių mąstymą, profesionalumą, gerąją patirtį, pasimokant, kaip socialinėje sistemoje realiai padėti žmogui. Bet juk „popieriaus“, jo – visagalio, įrodančio neva tikrą darbą, dažniausiai prašo įvairūs tikrintojai. Ką daryti įstaigai? Pasirinkimų nėra – nustatyti reikalingas / nereikalingas tvarkas, pildyti lenteles ir t.t. Taigi ir „sukamės“, neretai tarnaudami „popieriui“. Dar neišblėsęs iš atminties vos ne metus įstaigoje trukęs Prienų rajono savivaldybės atliktas vidaus auditas, kai domėtasi būtent socialinio darbo globos namuose organizavimu (tuomet viena aukštos kvalifikacijos socialinė darbuotoja išdrįso prabilti ir viešai). Šį mėnesį – Socialinio darbuotojo diena. Gal būtų verta prisiminti ir pasidalinti savo mintimis su visuomene? Taip, tvarkų, taisyklių dar padaugėjo. Tačiau ar dėl to pakito Globos namų gyventojų gyvenimas: ar jiems tapo geriau, o jų artimiesiems – ramiau? Galbūt reikia daugiau pasitikėjimo, racionalumo perteklinėje biurokratijoje, kad personalas kuo daugiau laiko praleistų su senjorais, neįgaliaisiais? O gal ir tikrintojams, ir įstaigai reikia siekti vieno tikslo – naudingesnės piliečiui bet kurios sistemos, ypač viešajame sektoriuje, užtikrinimo?
Angelė Bajorienė
Prienų globos namų direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams, socialinio darbo ekspertė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“