Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Užmiršti vardai kviečia susimąstyti… (I)

Didi ir iškili tautos šventė nesibaigė, ji tęsiasi. Ši šventė įpareigoja mus pagerbti asmenybes, kūrusias ir puoselėjusias mūsų valstybę, ypač tarpukario ir pirmojo pokario dešimtmečio laisvės kovų laikotarpiu. Būtent tada buvo suformuoti mūsų valstybės ekonominiai pagrindai, šeimos, bažnyčios ir kariuomenės pastangomis išugdytas tautos dvasinis mentalitetas. Tarpukaris yra tarsi rodmena dabarčiai ir ateičiai. Juk didžiuosius darbus, didžiuosius pertvarkymus dažniausiai vykdė žmonės, kuriems buvo tarp 25 – 40 metų… Buvo atsisakyta carizmo epochos pareigūnų, t.y. taip vadinamųjų „medinčių“ (medinių lėlių – V.K.), kurie mokėjo tik galva linkčioti ir smulkias aferėles „velti“. Jaunystės energija buvo varomoji tarpukario Lietuvos valstybės jėga. Ypač tai buvo akcentuojama po tragiškai pasibaigusio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą, skirto jauniems Lietuvos žmonėms, kad sustiprintų jų ryžtą ir valią. Deja, sovietinės okupacijos 50 metų buvo trinama ir naikinama istorinė atmintis, garbinami sovietams prijaučiantys, kolaboruojantys veikėjai.

Stasys Matijošaitis.

Mūsų krašte, išskiriant 1988 – 1992 metus, taip pat buvo skiriama mažai dėmesio krašto istorinei atminčiai. Patingėta giliau pažvelgti į istorinius dokumentus archyvuose, todėl, kada, jeigu ne dabar, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, mums labai svarbu prisiminti ir pagerbti kūrusius, puoselėjusius, gynusius valstybę žmones. Kas gi juos pagerbs: lietuviai imigrantai užsienyje, į Lietuvą dirbti vykstantys kaimynai ar musulmonai?.. Tik mes, tik čia, Lietuvoje, tik dabar tai turime padaryti. Kol gyvi mūsų didžiavyrių anūkai, kol šių žmonių įmintos pėdos dar atmenamos jų gimtuose kaimuose… Kitaip netyrinėjama mūsų didžiavyrių istorinė atmintis per 10 metų gali dar labiau išsitrinti…
„Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai vainiką iš Deimantų pina“ – dainuojama žinomoje dainoje. Ar mes tikrai čia žemėje, čia mūsų krašte jiems vainikus piname. Lietuvos garsias asmenybes rinko istorikai ir žinomi istorija besidomintys žurnalistai. Tad ir rezultato būta profesionalaus. Manėme, kad ir mūsų krašte Švietimo skyriui ar Prienų krašto muziejui inicijavus bus sudaryta komisija krašto iškiliom asmenybėm išryškinti. Į ją, mano manymu, turėjo įeiti istorikai, lituanistai, kultūros darbuotojai, seniūnai, dvasiškiai, besidomintys krašto istorija entuziastai. Juk ši veikla yra ir krašto istorinės atminties plėtojimas, galimybė peržengti tik trijų ar keturių krašto garbių asmenybių vertinimus. Komisija diskusijose būtų sutarus, galbūt dėl 150 ar dviejų šimtukų iškilių asmenybių paskelbimo. Iškilių asmenybių rinkimas priminė Mis rinkimus su kreipimusi neraudonuojant: „Ei, Jūs, gal žinote iškilias asmenybes, paskambinkite, parašykite“.
Kaip pilietis ir kraštietis, nuoširdžiai dėkoju Prienų krašto muziejininkams už tą atlikto darbo dalį, kuria jie iškėlė mūsų garbius poetus, literatus, dvasiškius, partizanus, mokytojus. Jų darbą palengvino enciklopedijos, biografiniai žynynai, krašte išleistos knygos. Vienok gerbiant kūrybinį darbą dirbančius žmones, reikėtų skelbti jų panaudotų darbų signatūras. Gerbiant save, reikėtų nurodyti muziejinių dokumentų, kuriais remiamasi, signatūras. Dar tenka suabejoti, ar Prienų krašto muziejus pajėgus apimti visos savivaldybės istorinę atmintį ar tik kairiajame Nemuno krante? Juk ir Jiezno, Stakliškių, Užuguosčio apylinkėse būta didžiojo istorijos virsmo, ten nemažai ryškių asmenybių, mokytojų, laisvės kovotojų, nenusileidžiančių kairiakrantiečiams. Bet jie tiesiog Prienuose nežinomi.

Laisvės kovų dalyvis Valentinas Ardžiūnas (1933-2007)

Teisingumo ministras Aleksandras Žilinskas.

Nustebau, kai šios žymaus krašto laisvės kovotojo, gimusio Prienų rajone Pagaršvilių (o gal įraše klaidingai įrašytas Pagaršvio pavadinimas) kaime neradau tarp iškilių krašto asmenybių. Valentinas Ardžiūnas 1949 m. besimokydamas Prienų „Žiburio“ gimnazijoje įstojo į Kęstučio Lakicko vadovaujamą pogrindinę moksleivių organizaciją „Jaunoji Lietuva“, veikusią nuo 1948 m. Pogrindinę moksleivių organizaciją sudarė 17 narių. Ji palaikė glaudžius ryšius su Geležinio vilko rinktinės partizanais, su jų vadu Jonu Šiugždiniu – Anupru. Valentinas kartu su kitais platino partizanų laikraščius, rinko partizanams žvalgybinius duomenis apie sovietų karius ir vietinius stribus. Jis turėjo nemažus poetinius sugebėjimus, tad atsišaukimuose spausdindavo savo patriotinius eilėraščius (LYA, K-1, apo.58, b.15880. p.54-55)
1951 m. septyniolikmetis Valentinas Ardžiūnas buvo susektas, porą mėnesių žiauriai tardomas Kauno MGB požemyje. Ypatingasis pasitarimas jį nuteisė 7 metams kalėjimo, tačiau kaip nepilnamečiui ši bausmė buvo sušvelninta iki 4 metų. Grižęs į Prienus, jis baigė „Žiburio“ gimnaziją. Bet ir tada žiburiečius subūrė į antisovietinę kultūrinę organizaciją. 1956 m. Valentinas Ardžiūnas aktyviai dalyvavo Vėlinių mitinguose Vilniuje ir Kaune.
Nuo 1956 iki 1958 metų mokėsi Vilniaus Universiteto Istorijos – filologijos fakultete, studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, tačiau 1957 m. už aktyvią antisovietinę veiklą buvo pervestas į neakivaizdinį skyrių. Tų pačių metų pabaigoje jis buvo suimtas. 1958 metais birželio mėnesį buvo antrą kartą nuteistas. Jam buvo skirti 6 metai lagerio už sovietinės santvarkos kritiką ir „buržuazinės Lietuvos gyrimą“.
Išėjęs iš kalėjimo aktyviai dalyvavo disidentiniame judėjime.1990 m. atgimus „Lietuvos aidui“, jis tapo šio laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotoju, Kalėjimai sugniuždė Valentino Ardžiūno sveikatą, sutrumpino koją, bet dar labiau sutvirtino jo patriotizmą, toleranciją, visuomeninį aktyvumą. Su jaunatviška energija jis įsijungė į laisvos Lietuvos kūrimą. Daug rašė apie nomenklatūros neigiamą poveikį Lietuvai, kovą su korupcija. Ir šiandien aktualūs Valentino Ardžiūno žodžiai: „Vergų tarpusavio santykius gali suardyti prievaizdo įsakymas arba rimbo kirtis: prisirišimas, meilė ar bent palankumas vergų būryje negali susiformuoti. Kiekvienas vergas suinteresuotas

Generolas Kazys Skučas.

pelnyti šeimininko malonę ir gauti lengvatų, nesirūpindamas, kad jo vargas klius kitam. Iš esmės mes nenusilenkę gerokai apskretome tos sistemos įpročiais, kurie kaip rūdys gali sugraužti kilniausius mūsų nusiteikimus. O atsikratyti šio paveldo, atrodo, bus nelengva“ (http://www.lpkts.lt/sites/default/files/Tr09-2014.pdf).

Pirmasis sovietinės okupacijos kankinys Kazys Skučas (1894 – 1941)
Nors generolo Kazio Skučo atmintis sugrįžo simboliškai iš nužudymo vietos Maskvoje įkastomis kapsulėmis jo gimtinėje Mauručiuose, jis, deja, neįrašytas į iškilių asmenybių sąrašus.
Gimęs Mauručiuose ir savarankišką darbą pradėjęs nuo mokytojo profesijos Kazys Skučas tapo iškiliu Tėvynės gynėju, o vėliau profesionaliu kariškiu. Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo carinės kariuomenės sudėtyje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą įsijungė į savanorių gretas. Dirbo Alytaus, Marijampolės, Suvalkų komendantu. 1921 m. tapo pėstininkų pulko vadu. 1924 m. baigęs Kauno karo mokyklą, pasireiškė kaip drausmingas, nuolatos keliantis kvalifikaciją kariškis ir greit kilo karjeros laiptais. 1928 -aisiais – jis jau 2 -osios pėstininkų divizijos vadas, Kauno įgulos viršininkas. 1934 – 1938 m. Lietuvos karo atašė Sovietų Rusijoje. 1939 metais tapo brigados generolu, Karininkų ramovės pirmininku. 1939 m., kaip kariškis, išėjo į atsargą, bet iki 1940 m. okupacijos vyriausybių dirbo vidaus reikalų ministru… Sovietai žinojo, kad Kazys Skučas labai kritiškai vertina sovietinę sistemą ir jų kėslus ir kad jis gali organizuoti priešinimąsi sovietams Lietuvoje. 1940 m. birželio mėnesio ultimatumu sovietai pareikalavo jiems išduoti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Prezidentas Antanas Smetona tam išdavimui pasipriešino. Prezidento pareigas perėmęs A. Merkys, saugodamas savo „kailį“, išdavė abu sovietams. Abu valstybės pareigūnai, sukurpus išgalvotas istorijas – kaltinimus, 1941 m. buvo žiauriai nužudyti Maskvoje. (http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/03/24/atmi_01.html)

Pedagogikos švyturys Stasys Matijošaitis – Esmaitis
1877 m. Veiverių valsčiuje, Kraujučių viensėdyje, šalia Padrečių (dabar Veiverių seniūnija) gimė žinomas pedagogas, pradžios mokyklos vadovėlio „Sakalėlis“, iš kurio mokėsi mūsų tėvai ir seneliai, autorius Stasys Matijošaitis, pasirašinėjęs Esmaičiu. Mokytojas, mokyklų inspektorius. 1918 m. jis organizavo Lietuvos mokytojų, o 1926 m. – ūkininkų suvažiavimus. Dirbo daugelyje laikraščių, 1945 – 1947 m. – pedagoginės literatūros direktorius. Jo žmona Stasė, buvusi Jono Biliūno našlė. Kartu jie užaugino žinomą Lietuvos pedagogę Meilę Lukšienę. Mirė šviesuolis 1949 m.

Žymus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas Aleksandras Žilinskas (1885 – 1942)

Valentinas Ardžiūnas.

98 -uoju virtualaus sąrašo pozicijoje pažymėtas Veiverių mokytojų seminarijos ir viso Lietuvos švietimo carizmo priespaudos laikais patriarchas Tomas Ferdinandas Žilinskas. Bet ne mažiau svarbi ir jo sūnaus Aleksandro veikla, Jis gimė 1885 m. Veiveriuose. Aktyviai įsijungė į XX a. pradžios nacionalinį politinį ir kultūrinį judėjimą. Diplomuotas užsienio universitetų teisininkas.
1919 m. jis dirbo Marijampolės apskrities viršininku, o nuo 1919 m. pabaigos iki 1920 m. kovo – vidaus reikalų ministru. Nuo 1920 m. balandžio iki1926 metų buvo įvairių apygardų teisėjas, vėliau dirbo Lietuvos Respublikos VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriumi, o 1928 – 1934 m. – teisingumo ministras įvairiuose ministrų kabinetuose. Dirbdamas ministru įvykdė teismo reformą.
A.Žilinskas – žymus Tautininkų partijos ir Ūkininkų sąjungos veikėjas. 1941 m. birželį NKVD jį su sūnumi ištrėmė į Archangelską. Mirė ten susirgęs plaučių uždegimu (Lietuvos tautininkai – komunistų kankiniai, Chikago, 1988. p.171).
Tai tik keletas asmenybių, kurios nusipelnė būti vadinamos iškiliomis. Bet jų turime žymiai daugiau: tarpukario Seimų nariai, garsūs dvasiškiai, kariškiai, partizanai, pogrindininkai, labai gausus ratas mokytojų, žymių savivaldybininkų. Apie juos dar ne kartą rašysime…
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *