„Mano stiprybė – mano kraštas“

Nemajūnų dienos centras, vykdydamas projektą „Mums rūpi kaimo vaikų ir šeimų užimtumas“, suorganizavo 5 dienų vaikų dienos stovyklą „Mano stiprybė – mano kraštas“. Stovykla vyko rugpjūčio 22 – 28 dienomis.


Pirmąją stovyklos dieną jaunieji Dienos centro lankytojai apsilankė Aukštadvario regioniniame parke įsikūrusioje Ąžuolynėje. Tai – vienas iš didžiausių pramogų parkų Lietuvoje. Parke veikia skirtingo sudėtingumo trasos. Trasos sudėtingumas pažymėtas gilių skaičiumi: viena gilė – paprasta trasa, o keturios gilės – pati sudėtingiausia. Kiekvienas vaikas, įvertinęs savo galimybes, pasirinko sau tinkamą trasą. Keli vaikai džiaugėsi, kad nugalėjo baimę ir įveikė sunkiausią trasą. „Ąžuolynėje“ stovyklautojai patyrė daug nepamirštamų įspūdžių. Grįždami stovyklautojai aplankė legendomis ir padavimais apipintą „Velnio duobę“. Tai – labiausiai lankomas Aukštadvario regioniniame parke gamtos paminklas. Stovyklos dalyviai džiaugėsi puikiai praleista diena.
Rugpjūčio 23 dieną stovyklautojai lankėsi Birštone. Šios išvykos metu jie pagilino savo žinias apie Birštono istoriją. Dalyviai pasiskirstė į dvi komandas: ,,zuikių“ ir „la-pių“. Kiekvienai komandai pagal nuotraukas arba trumpą aprašymą teko įveikti po devynias užduotis – mįsles. Tam, kad įveiktų užduotis, jiems teko pasivaikščioti po Birštoną, įkopti į Vytauto kalną. Pirmieji užduotis įveikė „lapiukai“.
Rugpjūčio 24 dieną vaikai išsiruošė į žygį – į Velniabliūdį. Velniabliūdis – tai vienintelė aukštapelkė Prienų – Birštono kilpoje, savo forma primenanti dubenį. Prie pelkės stovyklautojus pasitiko Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos darbuotoja Rosita Dargienė. Žingsniuojant pelke, Rosita supažindino su būdingiausiais pelkės augalais: kupstiniu švyliu, spanguolėmis, viržiais, raudonomis burbuolėmis pasipuošusiais pelkiniais žinginiais, itin reikšmingais pelkei kiminais. Bene smalsiausiai stovyklautojai apžiūrinėjo pelkėje augančią apskritalapę saulašarę – egzotinį augalą, mintantį vabzdžiais. Smagiausia stovyklautojams veikla pelkėje buvo pelkės gylio, kuris vietomis siekia iki 3 metrų, matavimas lazda. Pelkė stovyklautojus sužavėjo tyla, aitriu pelkinio gailiaus kvapu, rūgščiu vaivoro uogų skoniu bei paslaptingumu.
Stovyklautojai dalyvavo ir nepakartojamoje išvykoje Nemuno vingiais dviejų aukštų pramoginiu pontoniniu laivu „Justina“. Plaukdami laivu, jie gėrėjosi Nemuno žaliuojančiais krantais, į Nemuną įtekančia Verkne, vandens paukščiais bei pakrantėse savo namus saugančiomis gulbėmis, taip pat turėjo galimybę pasigrožėti „Ožkų pečiaus“ kong-lomerato uola, atrodančia kaip didelis bičių korys. Vaikai susidomėję klausėsi pasakojimų apie šią uolą bei vietovę. Sakoma, kad apylinkių ožkos mėgdavo įsikurti ir prieš saulę šildytis šalia jo, o netoli „Ožkų pečiaus“ visuomet sustodavo upe keliavę sielininkai. Vieta buvo žinoma, kaip sielininkų naujokų krikštynų vieta. Čia, pririšę sielius, jų plukdytojai maudydavo lediniame Verknės vandenyje pirmą kartą pro ją plaukiančiuosius. Išvykoje išgirstus pasakojimus apie Nemuną, Verknę ir „Ožkų pečių“ stovyklautojai pažadėjo būtinai papasakoti savo namiškiams bei draugams.
Rugpjūčio 28 -oji – paskutinė vaikų dienos stovyklos „Mano stiprybė – mano kraštas“ diena centre. Šios dienos popietė buvo skirta stalo žaidimams. Džiugu, kad žaidimuose nugalėjo draugystė. Pasibaigus žaidimų popietei, stovyklautojai aptarė, ką jiems pavyko pamatyti, sužinoti, su kuo susipažinti per penkias stovyklos dienas. Visi džiaugėsi patirtais įspūdžiais, sutiktais naujais draugais ir vylėsi, kad kitąmet vėl susitiks čia, Nemajūnų dienos centre, stovykloje.
Jurgita Stikliuvienė
Užimtumo specialistė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *