Literatūros kritikas V. Sventickas: politikai prireikia poezijos, poezijai politikos – ne

Keturi Valentino Sventicko knygos „Dar gurinių“ (guriniais jo gimtinėje vadinti trupiniai) skyriai prisiliečia ne tik prie literatūros bei kultūrinio gyvenimo, bet ir politikos, biografijos temų. 
Jos padiktavo ir akcentus Viktorijos Vitkauskaitės bei Mardasavo kaime vasarojančio literatūros kritiko susirašinėjimui.
– „Guriniai“ išleisti 2013 m., kai tebedirbote Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. 2015-aisiais, kaip teigėte viename interviu, „išėjote į laisvę“. Kaip tai veikė vėliau parašytos knygos „Dar gurinių“ turinį ir toną? Galbūt jautėte, kad galite sau leisti daugiau, atviriau, tiesmukiau, griežčiau?
– Klausdama pataikėte, dabar galiu sau leisti daugiau. O tuo laiku, kai buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas, leidyklos vyriausiasis redaktorius, visokių tarybų ir komisijų narys ar pirmininkas, turėjau bendrauti ir daryti darbus kartu su daugybe literatūros ir apskritai kultūros žmonių. Lietuva didi, bet nedidukė. Kultūros žygiuose vieni su kitais vis susitinkame, remiamės vienas į kito petį. Nesakau, kad tai principinga, bet gal žmogiška arba tiesiog apdairu – tikrai kai ką nutylėdavau, pasilikdavau sau arba išsakydavau tik žodžiu. Kad galėčiau bendrauti be kliuvinių. Tačiau kultūros bendruomenė, jeigu lyginčiau su politine, visgi yra netikėtesnė. Tarkim, posėdžiuose arba diskusijose neretai susikirsdavau su rašytoju Petru Dirgėla, fotomenininku Antanu Sutkumi, ir patyriau, kad iš dalies dėl to jie vis noriau su manimi bendravo. Poetas Gintaras Patackas teikėsi padėkoti už recenziją, kuri buvo gana kritiška. Net ir klasikas Juozas Erlickas, perskaitęs rūgštoką recenziją, burbtelėjo maždaug taip: „Seniai tokio vertinimo laukiau.“
– „Gurinių“ antroji dalis vadinosi „Dar apie Justiną Marcinkevičių”. Prie poeto asmenybės vis grįžtate ir šioje knygoje, polemizuojate su jo oponentais, pavyzdžiui, pavadinusiais „Mindaugą“ „tautinio kičo klasika“, pastebėdamas, kad yra ir „politikavimo kičas“. Ar įmanoma – ir ar reikia – atskirti poeziją ir politikavimą? Ką faktas, kad skirtingomis politinėmis aplinkybėmis ta pati poezija gali būti skaitoma ir vertinama skirtingai, sako apie poeziją ir apie skaitytojus?
– Poeziją ir politikavimą atskirti reikia. Nebūtina to nė sakyti – tai atskiri pasauliai, ir tiek. Poezija, jeigu gera, turi galimybę išlikti ir veikti visokių santvarkų ir pasaulėžiūrų sąlygomis. Galėtume pagalvoti, kam ko prireikia. Ar politikai prireikia poezijos? Be abejo. Ar poezijai prireikia politikos? Kad ne. Jeigu kalbame apie gerą, išliekamosios vertės poeziją. Neneigiu politikos ir net politikavimo. Jis gali paveikti žmonių gyvenimą.
Taip, poezija gali būti skaitoma ir vertinama skirtingai. Nes vienas svarbiųjų jos bruožų yra daugiareikšmiškumas. Tai priklauso ne tik nuo socialinių aplinkybių, bet ir nuo skaitančiojo jausmų, minčių, patirčių, net ir nuo momentinių būsenų. Ar žmogų kas nors ištinka, ar jis gėrisi upės tėkme, ar per mišką eina – iš pasąmonės gali iššokti poezijos eilutė. Ir apaugti asmeniškomis reikšmėmis.
– Dar apie poetą rašote: „Doroti ir mėsinėti viešąjį žmogų, kurį tauta mylėjo ir vertino kaip Nepriklausomybės prieigų ryškiausią figūrą <….>, yra kiek niekingas, tiek ir parankus užsiėmimas. Užtikrinantis mėsinėtojų garsėjimą ir pabrėžtinai šiuolaikišką įsitvirtinimą. Pamėginau įsigyventi į autoriteto dekonstruktorių būseną. Ir supratau, kad išpuolio akimirką jie net virpa iš jaudulio ir pasitenkinimo.“ Manote, kad tokių poelgių motyvas yra viso labo savojo ego statybos arba, kaip kitur svarstote, „aikštelės pravalymas“?
– Taip, J. Marcinkevičiaus draskymas užtikrina, kad lig tol mažai kam girdėtas mokslų daktaras ar daktarė išgarsės, taps skaitomas, komentuojamas ir įsimins. Kokia čia mintis? J. Marcinkevičius yra reikšminga figūra, ir aš, ją dekonstruodamas, tampu reikšmingas, už jį protingesnis. Net nesvarbu, ar sulauksiu palaikymo, ar pasipiktinimo. Buvimas šiame įtampos lauke svaigina.
Bet čia tik viena proceso kertelė, psichologinė, seniai žinoma. Jeigu kalbėtume tik apie Lietuvą, – gana būtų prisiminti šaukusius „Labanakt, Maironi!“ Taigi – ne tik savojo ego, kaip sakote, statyba. Kartu tai žygis į tam tikros politinės laikysenos stovyklą. Laikysenos, kuri suvokia save kaip naują ir kitokią. Šitą veiksmą yra analizavusi Viktorija Daujotytė. Mudviejų pokalbyje trumpai jo apibrėžti nemokėčiau.
– Rašydamas apie Salomėją Nėrį teigiate, kad ji vienintelė išpažino savo kaltes ir klaidas. Taip pat svarstote, kad jei mokėtume jos gyvenimą atkurti aukštąja literatūros ar A. Wajdos lygio kino kalba, pasaulis būtų sukrėstas jos asmenybės tragizmo, o kartu ir supratimo apie XX amžių mūsų krašte. Man tai šiek tiek kelia asociacijų su G. Grasso „Svogūno lupimu“, kuris yra ir kaltės pripažinimas, ir nuodugnus XX a. kontekstas, ir puiki literatūrinė forma. Kodėl, jūsų nuomone, tokio kūrinio apie S. Nėrį iki šiol nėra? Ar jos likimas yra tabu?
– Tikrai ne tabu. Tiesiog kol kas nėra meninės pajėgos tą tragizmą, visą veiksmą atskleisti. Vieno kito bandymo būta, bet netesėta. Paminėjęs A. Wajdą netiesiogiai užsiminiau, kad galbūt mes patys, lietuviai, vertindami Salomėjos Nėries likimą, būtume per daug slegiami vietinių tam tikro laiko realijų, negebėtume jos pamatyti XX amžiaus visuotinių kataklizmų erdvėje. Mindaugas Kvietkauskas, savo straipsniais įterpęs Nėrį į „prakeiktųjų poetų“ pasaulinę rikiuotę, tokio regėjimo pareigas praskleidė. Bet mokslo žmonių kalba negali prilygti meniniam vaizdui.
Kad paminėjote G. Grasso „Svogūno lupimą“ šiame kontekste, – šiek tiek netikėta ir pravartu. Bet čia jau kas kita, – kaip menininkas pats savo gyvenimo kelią vertina. Pasiūlote paralelę, kuri iš tiesų verta apmastymų. S. Nėris, parašanti poemą apie Staliną, ir G. Grassas, reflektuojantis savo tarnybą esesininkų būryje.
Čia dar kartą privalu prisiminti S. Nėries eilėraščių knygą „Prie didelio kelio“, jos parengtą spaudai 1944 m., o išleistą tik 1994-aisiais. Kas moka skaityti poeziją, tas supras, koks skaudus tai savęs ir visa ko pervertinimas. Ši jos knyga tikrai ne menkesnė nei G. Grasso. Ir aptariamu, ir literatūros meno požiūriu.
Tas mano gurinėlis, kuris inspiravo jūsų klausimą, per daug politiškai aktualizuotas. Parašytas patyrus, kad Lietuvos televizijos sumanytame laidų cikle nė vienas iš aukštųjų mūsų politikų nepripažino padaręs klaidų. Taip atsirado literato gretinimas su viešu meno žmogumi. Kuris gali pripažinti. Turi dvasinių galių.
– Kaip, jūsų nuomone, J. Marcinkevičiaus, S. Nėries, P. Cvirkos kūryba galės būti skaitoma ir vertinama po kokių 50 metų? Ar laiko distancija padės išgryninti, išvalyti žvilgsnį ar priešingai – nebelikus amžininkų apaugs dar daugiau prieštaringų vertinimų, interpretacijų, abejonių?
– Manau, kad jūsų minimų rašytojų kai kurie kūriniai ilgai bus skaitomi, jų reikės mokykloms, chrestomatijoms, antologijoms, svarbiausia – lietuvių kalbos, tautos istorijos, žodžio meno suvokimui. Pernelyg politizuotus vertinimus nupūs laiko vėjas. Ryškės asmeniškas santykis su kūriniu. Talentingi kūriniai apsigina patys.
Taip manau net suprasdamas, kad juodinimas gali padaryti savo juodą darbą, atimti iš tautos lobyno vertybių, kurios objektyviai yra. Bet, kaip yra sakęs poetas ir mąstytojas Donaldas Kajokas, nenugalimas ne blogis, o gėris.
– Ar pats dirbdamas knygų redaktoriumi visuomet siekdavote atmesti išankstines nuostatas ar nuomonę apie autorių kaip apie žmogų, pilietį ir susitelkdavote vien į tekstą? Kiek mums apskritai turėtų rūpėti kūrinio ir jį kūrusio žmogaus kontekstas?
– Jokių abejonių, svarbiausia yra kūrinys. Romano ir jį parašiusio žmogaus santykiai tėra smalsumo ir žmogaus prigimties apmąstymo sritis. Taip, ji yra, bet kūrinio negožia. Girdėjote posakį: „Išėjo knyga“. Buitiškai skamba. Bet pagalvokime. Išėjo, atsiskyrė nuo autoriaus ir gyvena savo gyvenimą. Jeigu verta.
– Daugybę metų dirbote Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku bei leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. Kaip pavyko išlaviruoti tarp asmeninių pažinčių, draugysčių ir kritiko žvilgsnio?
– Ne ne, prastų knygų nesu leidęs. Nesvarbu, kas autorius. Esu leidęs, teks prisipažinti, vidutiniškų, „pilkojo srauto“ knygų, kai, nuslopinęs kritiko vertinimą, kaip leidėjas darydavau išvadą, kad knyga verta skaitytojų dėmesio. Kaip tik šis sprendimas leidėjui svarbiausias. Ar buvau taip spręsdamas kartą kitą suklydęs? Tikriausiai. Bet čia jau turi sakyti kiti.
Reikia dar suprasti, kad knygų leidykloje klausimus sprendžia ne vienas žmogus. Įsilieja mintys apie konkretaus rašytojo kūrybinę būseną, leidyklos finansiniai interesai (išleisti apsimoka), supratimai apie fondų, programų, mecenatų galimą paramą. Visko neįmanoma trumpai paaiškinti.
Gerai, prisimindamas, kad klausimą suasmeninote, galiu pirmą kartą paatvirauti. Nuo to laiko, kai suvokiau, kad einu kritiko keliu (tada man buvo bemaž trisdešimt), pradėjau instinktyviai vengti artimų draugysčių su rašytojais. Suartėjimų buvo ir yra, bet iki tam tikros ribos. Nesakau, kad tai miela malonu, bet savo padėtį vertinu taip. Kai gyvenimas mane atvedė ir į knygų leidybos darbą, o jis prasidėjo prieš ketvertą dešimtmečių, toks elgesys suteikė nepriklausomybės.
– Esate sudaręs ne vieną knygą po žymių poetų mirties; J. Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio artimieji būtent jus įleisdavo į mirusiojo darbo kambarį, atversdavo nepublikuotų eilėraščių archyvus. Kokiu principu tokiais atvejais vadovaujatės – išleisti viską, ką pavyksta aptikti, ar kaip tik imtis griežtos atrankos svarstant, ką patys autoriai būtų linkę palikti stalčiuje?
– Atrankos buvo, bet pavadinti ją griežta būtų per griežta. Šiaip ar taip, tai klasikų literatūrinis palikimas. Kaip patyriau, vartydamas vieno ir kito rankraščius, jiems nekildavo ranka užsirašyti ką nors lengvabūdiškai, visai kitoniškai ar eksperimentiškai. Atranka rėmėsi šių abiejų talentų kūrybos pažinimu ir asmeniško bendravimo įspūdžiais. Vieno ir kito kūrybos esu redagavęs, patyręs, kaip reaguoja į klausimus ir pastabas.
Į knygas, kurias sudarinėjau po jų mirties, dėjau ne tik tuos kūrinius, kuriuos kaip kritikas girčiau. Būtų per sunki, per didelė atsakomybė mesti šalin tekstą, kuris tavęs nežavi. Yra galimybė paskelbti, tevertina skaitytojai, tyrinėtojai, patys atsirinks. Tokia buvo laikysena.
Tokių knygų rengimas nėra lengvas darbas, jis reikalauja visokių kvalifikacijų, pagaliau ir intuicijos. Pasakiau: darbas. Bet ar gana taip sakyti apie tai, kas jautru ir kas jaudina? Tačiau būta satisfakcijų: kai kurie eilėraščiai ir užrašai, pačių autorių nežinia kodėl neskelbti, jau apsigyveno literatūroje ir žmonėse, yra skaitomi, deklamuojami, apmąstomi.
– Esate sakęs, jog knyga apie knygų leidėjų darbo virtuvę būtų daug įdomesnė už, pavyzdžiui, prisiminimus iš tremties Sibire. Tą „Dar gurinių“ iliustruoja kad ir pasakojimas apie giminaitį Algimantą Zeikų, kuris, įkopęs į septintą dešimtį, ėmėsi mokytis anglų kalbos, kad galėtų išversti visą Edgaro Allano Poe poeziją, ir savo tikslą pasiekė. O juk knygoje lieka tik vertėjo, redaktoriaus pavardės, neatskleidžiančios tokių įdomių istorijų. Galbūt tokia knyga apie leidybos užkulisius jau rašoma Antakalnyje ar Mardasave?
– Jeigu esu taip sakęs, kaip persakote, tai sugretinau nevykusiai. Visai skirtingo lygmens dalykai.
Ekonomikos, socialinio gyvenimo, mokslo srityse yra padaryta reikšmingų darbų, kurių tikrieji darytojai liks nežinomi arba žinomi tik specialistams. Ar svarbiau tai, kas padaryta, ar tų žmonių gyvenimo istorijos? Grįžtant prie leidybos. Kur, kaip parašyta ir kas žino, kad didžiulę „Pasaulinės literatūros biblioteką“ (tai knygų serija, kurią leido „Vaga“) tvarkė Vytautas Visockas? Kas žino apie žmones (jų nemažai), dariusius savo darbus, kad būtų išleisti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai, vertingiausia mūsų tremties literatūros knyga? Tai buvo kelias nuo lapelių, atrastų užkastame stiklainyje, sudrėkusių, vos įskaitomų, iki tvarkingos publikacijos. Kartoju, svarbiausia yra tai, kas padaryta.
Beje. Kūrinyje, jeigu esame jautrūs skaitytojai, žmogaus likimo liniją kažin kaip nujaučiame. Net tame A. Zeikaus vertime.
Dar nežinau, ar apie leidybos užkulisius rašysiu. Kai ką esu aprašęs, – kai atrodė, kad bendravimas su leidėju apibūdina talentingą rašytoją. Nežinau, ar reikia daugiau. Tai nereiškia, kad kai ko nesu sau užsirašęs.
– Teigiama, kad poeziją bet kurioje šalyje skaito tik keli procentai žmonių. Ar Lietuvoje ta dalis skaitančiųjų keičiasi? Ar technologijų ir skubėjimo amžiuje dar yra laiko ir erdvės poezijai?
– Manau, kad poezijos skaitytojų Lietuvoje sumažėjo. Nuo jos pasitraukė tie žmonės, kurie sovietinės cenzūros sąlygomis ieškodavo ir rasdavo poezijoje laisvesnį ir drąsesnį balsą. Taigi liko ne poetinių šifruočių, o tik poezijos skaitytojai. Net poezijos, kaip pratęstų Aidas Marčėnas. Padėtį keičia ne tiek technologijos ir skubėjimas, kiek rinkos visuomenės prioritetai. Tokios visuomenės didžioji dalis žmogų, kuris nuolat skaito poeziją, suvokia kaip keistuolį. Ar ne taip?
Poezijos gerbėjui ir tyrinėtojui dėl to nėra linksma. Nėra linksma žinoti, ko jos neskaitantieji sau nepasiima. Yra, bet neima.
– Pabaigti norėčiau klausimu, kurį sau užduodate knygos pabaigoje: „Ko aš netekau, trejų metų išvežtas į sibirus?“ Ir paminėjote: „Kaip rašto žmogus, aiškiai jaučiu, kad kurį laiką buvau išvarytas iš gimtosios kalbos, tarmės, dainų gyvojo lauko.“ Kas labiausiai padėjo į jį grįžti? Ar įmanoma rašyti poeziją ne gimtąja kalba?
– Prieš atsakydamas į paskutinį klausimą įterpsiu žinią, kad knyga „Dar gurinių“ sudėliota iš trumpų, eskiziškų užsirašymų. Turiu tą pasakyti, nes iš kai kurių klausimų skaitytojai gali susidaryti įspūdį, kad šis ir tas joje analizuojama nuodugniai. Ne, šįsyk ne, dėl to galiniame viršelyje rašau, kad šitą kritiko knygą gali skaityti bet kas, „profesionalizmai“ neslėgs.
Ar įmanoma rašyti poeziją ne gimtąja kalba? Teorija sakytų, kad ne, o gyvenimas sako, kad kartais įmanoma. Iš tokių išimčių paminėkime bent Jurgio Baltrušaičio puikią rusiškai parašytą poeziją. Ir ji to meto rusų poeziją paveikė. Turbūt nežinomas dalykas. Leonardas Gutauskas yra davęs man paskaityti savo rusiškai parašytų eilėraščių. Rašė rusiškai, kaip supratau, dėl tam tikrų poezijos motyvų. Eilėraščiai puikūs, tai manęs nenustebino, nustebino tų eilėraščių turtinga, paslanki, plastiška rusų kalba. Patikėkite, „sibiriakas“ ją jaučia. Panašiai baltarusių poetas Alesius Razanavas kai ką rašo lietuviškai.
Dabar dėl tų netekčių. Jau ko netekai, tai ir netekai. Zuikis nubėgo ir dingo miške. Tai, kas man buvo svarbu, padėjo atkurti grįžimas į Lietuvą (buvau aštuonerių), tėvai, didelė giminė ir Petro Cvirkos pasakos, kurias skaičiau ganydamas žąsis savo Delnicoje. Kad iš rusiškos antrosios klasės persikelčiau į lietuvišką antrąją. Keista ir dabar nesuprantama, kad tada pagrioviuos skaitydamas, ilgai painiojau žodžius „vienas“ ir „velnias“.

Viktorija Vitkauskaitė
Žurnalas IQ