Kaimas – paskui džiunglių įstatymus

Kaimas neturi vystymosi krypties. Taip sako jaunas ministras. Kaimas beveik tris dešimtmečius vedžiojamas po pievas. Tokiais pastebėjimais dalijasi patyręs mūsų rajono ūkininkas. Kaimas – lygu krašto apsauga, įteisinkime tai. Tokios nuomonės laikosi žemdirbių parlamento vadovas. Pastaruosius dešimtmečius kaimas matė ir juto „kilnojamos“ žemės reformą, apleistose dirvose sodino žilvičius ir veisė miškus, laikė ožkas ir augino sliekus. Valstybės lėšų taupymo sumetimais kaime atsisakyta nedidelių mokyklų, sveikatos punktų, banko ir pašto skyrių. Kartą per ketverius metus kaimą prisimindavo politikai, tačiau kitą dieną po rinkimų iškart pamiršdavo. Kai valdžios atsirado ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje, iš ten paprašyta siūlymų. O mes papratę tik gauti, šiuo atveju – nurodymus. Tik po keliolikos metų susiprasta nusiųsti žemdirbių pageidavimų raštą su 52 tūkstančiais parašų. Bet jau šaukštai po pietų…

Politika ir džiunglės
Esame priklausomi nuo Vilniaus politikų, tačiau jų veikla žemdirbiams kelia tik neviltį. Taip tvirtina dauguma mūsų rajono ūkininkų, puoselėjančių šeimos ūkius, pajamas skaičiuojančių buhalterei subalansavus nuostolius. Vienais metais nuostolinga augalininkystė, kitais – pienininkystė. Į šventinius renginius atvykstantieji svečiai iš Vilniaus padėkoja už triūsą, įteikia raštą, pažada rūpestį kaimu ir žemės ūkiu, tačiau politikų veiksmuose nėra nei nuoseklumo, nei logikos. Vienaip jie kalba saviškių kompanijoje, kitaip – viešumoje, dar kitaip – protesto akcijose. Politikai manipuliuoja ūkininkų,žemės ūkio produkcijos perdirbėjų ir prekybininkų interesais ir ši tendencija nesikeičia pastaruosius dešimtmečius.
„Žemės ūkio politikoje nuo pat 1990-ųjų paleisti ir tebegalioja džiunglių įstatymai, – tvirtina Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovas Martynas Butkevičius, – su šeima ūkininkaujame beveik tris dešimtmečius, bet per tą laiką nejutome šalies politinių partijų susitarimo dėl ilgalaikės žemės ūkio programos. Ir šiandien politikai negali pasakyti, ar Lietuvai geriau turėti penkis dvarus, ar šimtą tūkstančių kaimo ūkių, kuriuose dirbtų šeimos nariai.“
Nuo 1990 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavo trylika ministrų, kurių kadencijos užtrukdavo nuo vienerių metų (Kęstutis Kristinaitis) iki ketverių (Kazys Starkevičius, Kazimira Danutė Prunskienė). „Tik du ministrai sugebėjo žemdirbiams įkvėpti optimizmo ir tikėjimo žemės ūkio gamybos perspektyvumu, – prisimena M. Butkevičius, – tai buvo Vytautas Einoris ir Kazys Starkevičius.“
Vadovauja deklaracijos
„Mano nuomone, žemės ūkio politikos prioritetai ir tęstinumas tėra deklaruojami dalykai, – kalba Seimo narys, buvęs Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius, – ne kartą įsitikinau, jog žodžiai ir darbai skiriasi.“
Pasak žinomo politiko ir patyrusio agrarininko V. Rinkevičiaus, nacionalinę žemės ūkio politiką turėtų formuoti ne tik Žemės ūkio ministerija, bet ir Žemės ūkio rūmai, žemdirbius vienijančios asociacijos. Būtent asocijuoti žemdirbiai galėtų būti ta idėjas generuojanti jėga, kuri ne tik stebėtų, bet ir gintų į ateitį orientuotus agrarinės politikos projektus. „Pastebiu takoskyrą tarp ministerijos vadovų ir vadinamųjų klerkų, – mintimis dalijasi V. Rinkevičius, – ministrai ateina su naujos politikos siūlymais, tačiau klerkai savo nomenklatūrinių principų neišsižada.“
Pasak V. Rinkevičiaus, chaosas agrariniame sektoriuje prasidėjo sulig žemės reforma, vėliau blaškytasi nustatant prioritetus. Klaidžiota su augalininkyste, kol susivokta, jog Lietuva – ne Ukraina. Tada prioritetu paskelbta gyvulininkystė. „Trūksta nuoseklumo,“ – įsitikinęs Seimo narys V. Rinkevičius.
Bedarbystės skatinimas
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) specialistai 2000-ųjų išvakarėse tyrė nedarbo ir skurdo kaime problemas, taip pat parengė siūlymus, kaip gerinti kaimiečių užimtumą. Baigiantis pirmajam po Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui bedarbystė kaime siekė 22 proc. Ypač prasta užimtumo situacija buvo Alytaus, Utenos ir Kauno apskričių rajonų kaimuose. Žemdirbių gautos pajamos vienam namų ūkio nariui tesudarė 30 proc. miestų gyventojų analogiškų pajamų, 40 proc. žemdirbių gyveno žemiau santykinės skurdo ribos. Stulbinanti žemdirbių vartojimo išlaidų struktūra: 60 proc. – maistui, sveikatos apsaugai – 3 proc., laisvalaikiui – 2 proc., švietimui – 0,1 proc. LAEI studijos išvadose siūloma kaime skatinti verslumą, remti netradicinio žemės ūkio plėtrą, vystyti sodininkystę, daržininkystę, ekologinį ūkį, kaimo amatus, plėsti paslaugų pagyvenusiems kaimo žmonėms spektrą, taikyti mokesčių lengvatas darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas kaime ir pan. Pagal LAEI prognozes, 2006 m. žemės ūkyje turėtų dirbti apie 12 proc. visų užimtųjų šalies ekonominėje veikloje.
Po Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (nuo 2004 m. gegužės 1 d.) mūsų šalies kaimo gyventojų ir bedarbystės problema tapo Bendrosios žemės ūkio politikos reikalu.
Buvo skirta parama pasitraukiantiems iš žemės ūkio gamybos (sulaukus tam tikro amžiaus). Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidento Jono Vilionio turimais duomenimis, šiam projektui buvo skirta apie 300 mln. Eur. Būtent karvių laikytojai pirmieji pajuto „europinių“ išmokų skonį. Atsisakiusieji gamybos ūkininkai beveik dešimtmetį gaudavo kompensacijas už referenciniais metais parduoto pieno kiekį, nors karvių (bent dokumentuose) nelaikė. Be to, 2004 m. ES pagal Kaimo plėtros planą ir Bendrąjį programavimo dokumentą ūkininkams pasiūlė dirbamoje žemėje įveisti miškus ir 20 metų gauti kompensacijas už prarastas pajamas. Per dvejus metus buvo numatyta įveisti 12 tūkst. ha miško, investicijas kompensuojant 100 proc.
Žemės ūkis – tai krašto apsauga
„Nėra žemės ūkio politikos tęstinumo, – įsitikinęs Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis, – pažangus ūkininkas planuoja darbus dvidešimčiai metų į priekį, panašiai turėtų elgtis ir valstybė. Pavyzdžiui, visos šalies partijos susitarusios krašto apsaugai skirti 2 proc. Bendrojo vidaus produkto. Kodėl tokio susitarimo nėra dėl šalies agrarinio sektoriaus ateities?“ Pasak ŽŪR direktoriaus S. Dimaičio, paradoksalu, kai valstybės žemės ūkio vystymosi kryptys keičiasi sulig kiekvienu nauju ministru. Vienam žinybos vadovui patrauklesni stambūs ūkiai, kitam – smulkūs, vieną kadenciją prioritetu laikoma augalininkystė, kitą – gyvulininkystė. „Jeigu taip tvarkytųsi verslininkas, jis tuoj pat bankrutuotų, – pastebi S. Dimaitis, – o mes politikų tvirtovėje matome ne susitarimų paieškas, diskusijas, bet rietenas imituojant darbą.“
Po 1990 m. kovo 11 d. atkurtuosiuose Žemės ūkio rūmuose iš pat pradžių būrėsi aktyvūs žemdirbiai, agrarinės krypties mokslininkai. Pirmąjį ŽŪR gyvavimo dešimtmetį buvo įsiregistruota 110 savivaldos organizacijų, jų vadovai tardavosi dėl siūlymų politikams, siųsdavo raštus Seimui ir Vyriausybei. Kaip prisimena buvusi ilgametė ŽŪR specialistė Elona Linartienė, žemdirbių savivaldos darbus rikiavo idealizmo vedini mokslininkai ir agrarinės krypties išsilavinimą turintieji ūkininkai. Į jų parengtus ir ŽŪR vadovų patvirtintus raštus valdžios atstovai reaguodavo, atsižvelgdavo priimdami sprendimus. Keičiantis ŽŪR administracijai apie 2002 m. net buvo pasirašytas oficialus žemdirbių „parlamento“ susitarimas su šešių ar septynių partijų vadovais dėl agrarinės politikos krypčių ir tęstinumo. „Deja, tai buvo tik deklaracija,“ – prisimena E. Linartienė.
Pasak ŽŪR direktoriaus S. Dimaičio, Lietuva yra nuostabus ir žalias kraštas, žmonės darbštūs. Politikams tereikia susitarti dėl dviejų strategiškai svarbių dalykų: žemės ūkis privalo būti efektyvus, o kaimas – gyvybingas.
Praėjusių metų pabaigoje Registrų centras paskelbė, jog Lietuvos nekilnojamasis turtas vertas 92,8 mlrd. Eur. Žemės sklypai sudaro daugiau nei ketvirtadalį viso nekilnojamojo turto – 23,78 mlrd. Eur. Pastebima, jog žemės sklypų vidutinė rinkos vertė per metus padidėja nuo 2 proc. iki 8 proc. Geografinė mūsų rajono padėtis (arti Kaunas, geri keliai, derlingos žemės) verslo investuotojus ypač traukia Veiverių, Išlaužo, Šilavoto, Naujosios Ūtos seniūnijose.
„Per tuos tris dešimtmečius neturėjome tikros žemdirbių savivaldos ir tikros kooperacijos, – kalba LŪS Prienų sk. vadovas M. Butkevičius, – o paramos lėšas ištaškėme technikai pirkti. Dabar ūkininkų garažuose po penkis traktorius, o nuosavos žemės kelios dešimtys hektarų. Perspektyva tokia: stambieji ūkininkai, užuot padėję smulkiesiems stiprėti, kooperuotis, juos nupirks, nuvarys nuo žemės.“
Pasak M. Butkevičiaus, politikai pradės šūkalioti, kai šalies vartotojai pritrūks lietuviškos duonos, lietuviško pieno, lietuviškos mėsos. Įvežtinė produkcija neabejotinai bus brangesnė.
Maisto grandinės ilgis pagal ministrus
Visi gerai prisimena K. Starkevičiaus vadovaujamos ministerijos nuveiktus darbus: atsirado ūkininkų turgeliai, smulkūs mėsos perdirbimo cecheliai, sūrinės, vadinamoji trumpoji maisto grandinė. Darbo partijos į ministrus deleguotas Vigilijus Jukna 2012 m. gruodžio 15 d. kalbėjo: „Gerai, kad anoji Vyriausybė skatino ūkininkus tiesiogiai parduoti savo produkciją. Mes pasiryžę eiti dar toliau – ilginsime žemės ūkio produktų gamybos grandinę, kad kuo daugiau kaimo, kaimiškųjų regionų žmonių turėtų darbo. Parduodami ir eksportuodami daugiau gaminių, o ne žaliavų, ūkininkai gautų didesnes pajamas ir galėtų labiau papildyti valstybės biudžetą (turiu galvoje mokesčius, socialinį ir sveikatos draudimą). Vienas pirmųjų naujosios ŽŪM vadovybės uždavinių – išjudinti sustingusią gyvulininkystę. Dėl keleto priežasčių ji išgyvena ne pačius geriausius laikus. Neabejoju, kad žemdirbiai pritars mūsų pastangoms valstybės lėšomis (suteikiant tikslinį finansavimą) ugdyti kvalifikuotus žemės ūkio specialistus. Agrarinis sektorius labai greitai pajus tokio sprendimo naudą. Savosiose kaimo plėtros strategijose numatome remti vidutinį ir stambesnį ūkį.“
Dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas ir tuometis ŽŪR vadovas Andriejus Stančikas 2014 m. kalbėjo, jog šalies žemės ūkio sektoriaus laukia krizių laikotarpis (2016-2019). Lietuvius žemdirbius išgelbės tai, jog jie pripratę gyventi ekonominių svyravimų ir sunkmečio sąlygomis. ŽŪR vadovas pateikė Airijos pavyzdį: 2015 m. panaikinus kvotas, planuojama 60 proc. padidinti pieno gamybos kiekius. Tai Europoje numuš pieno žaliavos kainas. A. Stančikas taip pat teigė, jog kita pienininkystės sektoriaus problema – ūkininkų amžius. Dauguma pieno gamintojų garbaus amžiaus, į pieno sektorių jaunoji karta nesiveržia. Kitas klausimas – smulkūs ūkiai. Jiems turėtų būti sudaromos sąlygos įsigyti žemės, stambėti. Pasak ŽŪR vadovo, Vyriausybėje ir Seime ne kartą buvo atsiklausta žemdirbių nuomonės, tačiau jos nepaisyta. Ko vertos tokios diskusijos? „Jei politikai neatsisuks į žemdirbį, netoli laikas, kai turėsime papjauti paskutinę karvutę,“ – tuomet prognozavo ŽŪR pirmininkas A. Stančikas.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė prisimena ŽŪM užsakymu parengtą studiją „Lietuvos kaimo ateitis“, kurioje apibendrinta daugiau nei tūkstantis visuomenės pateiktų siūlymų. Pasak dr. R. Melnikienės, svarbiausia kaimo regionų ekonominės ir socialinės raidos pastarojo meto ypatybė ta, kad žemės ūkis prarado savo pozicijas kaip svarbiausias darbdavys. Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. užimtųjų žemės ūkyje dalis siekė 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Šios tendencijos yra dėsningas žemės ūkio industrializavimo rezultatas.
Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikai, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą. Akivaizdu, kad tarp žemės ūkio politikos ir kaimo politikos nebegalime dėti lygybės ženklo. Maža to, įgyvendinant žemės ūkio politiką, užimtumo kaimo vietovėse išsaugojimas turi tapti kertiniu šios politikos akmeniu.
Ruginė duona iš kvietinių miltų
„Siekiant kaimiškų regionų gyventojų gerovės ypač aktualu remti mažus ir vidutinius ūkius, – įsitikinusi LAEI vadovė dr. R. Melnikienė, – nors toks požiūris Lietuvoje turi daug priešininkų, tarp ūkio dydžio ir konkurencingumo dedančių lygybės ženklą.“ Pasak dr. R. Melnikienės, jeigu rinkoje išliks visi ūkiai, kurių savininkai šiuo metu yra iki 40 metų amžiaus, staigus ūkininkaujančiųjų mažėjimas artimiausių 20 metų laikotarpiu taps Lietuvai didžiuliu iššūkiu. Tikėtina, kad didelė dalis ūkininkų vaikų po 20 metų lankys miesto mokyklas, nebent dėl veiksmingos kaimo politikos susiformuos nauja migracijos kryptis ir miesto gyventojai masiškai kelsis gyventi iš miesto į kaimą, galbūt net pradės ūkininkauti.
Be to, didieji ūkiai, orientuoti tik į žemės ūkio produkcijos, kaip žaliavos, tiekimą maisto pramonei, gamybą ir eksportą, nesugeba patenkinti įvairiapusių Lietuvos vartotojų poreikių. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai gali pasiūlyti vietos rinkai neindustrinėmis technologijomis pagamintų maisto produktų bei prieskonių, natūralios kosmetikos, turizmo paslaugų, tradicinių amatų technologijomis pagamintų prekių, edukacinių programų vaikams ir kt. Jei šiai vis didėjančiai rinkos nišai nebus pasiūlyta lietuviškos kilmės prekių ar paslaugų, importuotojai iš džiaugsmo tik trins rankas.
„Dar neįrašę rugių į Raudonąją knygą lietuvišką duoną jau kepame iš pigesnių kvietinių miltų, pagal atitinkamą technologiją tešlą nudažę, – pastebi LŪS Prienų skyriaus vadovas M. Butkevičius, – anekdotu liko vieno žemės ūkio ministro pažadas Lietuvoje laikyti milijoną karvių ir gaminti tris milijonus tonų pieno. Kaimuose apie Stakliškes, Jiezną vietoje sodybų po medį likę.“
Pasak M. Butkevičiaus, ne viename žemdirbių suvažiavime reikalauta išvaikyti ministerijos valdininkus, kurie bet kurio naujo ministro užmojus pakreipia sau naudinga linkme. „Užbetonuotam nomenklatūros sluoksniui reikia gero perforatoriaus,“ – išeitį siūlo LŪS Prienų skyriaus vadovas M. Butkevičius.
„Įsitikinau, kad kaimas šiandien neturi aiškios vystymosi krypties, nesilaikoma žemės ūkio politikos tęstinumo, – pastebi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, – tačiau kaimas daugiasluoksnis – ne tik gamyba, bet ir socialiniai ryšiai, švietimas, sveikatos apsauga. Reikia suprasti ir ministerijos darbuotojus, kurie yra valstybės tarnautojai. Valdžioms keičiantis jiems nėra lengva persiorientuoti. Aš bandau ieškoti su jais dialogo.“
Žemdirbių auditorijose pasigirsta nuogąstavimų dėl pačių ūkininkų savivaldos ateities. Nėra pamainos seniesiems vadovams. Be to, viešumoje formuojama nuomonė, jog žemės ūkis yra valstybės išlaikytinis. Investuojami milijardai, o pieną perkame lenkišką. Dalis politikų pasisako paleisti žemės ūkį laisvosios rinkos giljotinai. Ūkininkai šmaikštauja, jog žemės ūkio politikos tęstinumą kol kas demonstravo tik socialdemokratai: kai po 2003 m. pieno gamintojų inicijuotos kelių blokados septynis ūkininkus nuteisė, po daugiau nei dešimtmečio jų teisingumo ministras apskundė Europos teisingumo teismo išteisinantį nuosprendį. Visi septyni žemdirbiai autobiografijose privalo nurodyti, jog turi teistumą.

Justinas ADOMAITIS