Išlikimo pamatas – tikėjimas ir kultūra

Trečiadienį Birštono kurhauzo galerijoje atidaryta tarptautinio tapytojų plenero „Vasara Nemajūnuose 2018“ darbų paroda. Savo darbus joje eksponuoja penkiolika plenero dalyvių, savo kūrybiniams ieškojimams pasirinkusių Nemajūnų erdvę.

Būtent sukurti puikūs darbai, pasak monsinjoro J. Dalinevičiaus, ir liudija apie tai, kad pleneras – reikalingas, kad jis yra gyvas ir kad šiemet jis pranoko organizatorių lūkesčius. Tai ypač džiugu, nes ne tik žemiški, bet ir antgamtiniai geri darbai visada turi atgarsį.
Plenero kuratoriaus, vieno ryškiausių mūsų laikmečio tapytojų, priklausiusio Kauno dailininkų avangardo grupei „Angis“, kauniškio Antano Obcarsko nuomone, šiemet, Lietuvai minint Valstybės atkūrimo šimtmetį, vykęs pleneras gražiai atliepia jubiliejaus sukakčiai. Jis tik dar kartą patvirtina tai, ant kokių pamatų išsilaikė Lietuva. Tie du kertiniai dalykai – tai tikėjimas ir kultūra. Ir jie, kaip sakė Antanas Obcarskas, gražiai dera monsinjoro Jono Dalinevičiaus asmenyje, sujungdami tikėjimą ir kultūros rėmimą.
Ir kuratoriaus, ir kūrėjų teigimu, Nemajūnai – nuostabus atradimas. Vieta, kur juos pasitinka ramybė ir puikios gyvenimo bei darbo sąlygos. Kūrėjai dėkingi ir Birštono kultūros centro direktoriui Zigmui Vileikiui, padedančiam kūriniams pasiekti Birštoną ir jaukiai įsikurti kurhauze.
Tad Nemajūnų pleneras, bent kartą jame pabuvus, nuolat prisimenamas, ne vienas dalyvis ir atostogas planuoja pagal jo datą. Ir šiemet didesnė dalis kūrybinės stovyklos dalyvių mūsų krašte prie molberto stojo jau ne pirmą kartą. Tai – ir plenero komisaras Ugnius Motiejūnas, ir Kristina Čivilytė, Irma Gužienė, Vanda Kaminskienė, Daiva Kupstienė, Rūta Levulienė, Jolita Lubienė, Lina Morkūnaitė – Vilkienė, Dainora Ramanauskienė bei Kristina Martišienė. Nemajūnus lengvai prisijaukino ir prie senbuvių prisijungusios Irena Cirtautienė, Rasa Čepukėnienė ir Raminta Urbonienė. Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos bažnyčia, vieninteliu Lietuvoje išlikusiu tokiu gražiu XIX a. klasicizmo stiliaus medinės architektūros pavyzdžiu, liko sužavėtas ir Vytas Sakalas, į plenerą atvykęs iš Arizonos valstijos JAV.
– Jaučiausi pakylėtas, o patirtas įspūdis bei supusi jauki aplinka nuteikė susikaupimui ir kūrybai. Čia gimė paveikslai: „Nemajūnų šventoriaus tvora“ ir „Nemajūnų deivė“, – sakė gerbiamas Vytas.
Tai – kruopščiai ant drobės akriliniais dažais nutapyti darbai, savo atlikimu išsiskiriantys iš kitų eksponuojamų parodoje. Ir kurdamas Nemajūnuose dailininkas liko ištikimas savo pamėgtam kubizmo stiliui.
Beje, kai pradėjo lieti paveikslą, vėliau pavadintą „Nemajūnų deive“, iš pradžių net nesuprato, jog drobėje gimsta moters siluetas. Jį pastebėjo darbo pažiūrėti atėjusios moterys.
– Tuomet atidžiau įsigilinęs į tai, ką darau, ir pats supratau, jog iš tiesų piešiu moterį. Tad beliko tik paryškint kai kurias detales, – apie sau pačiam netikėtai sukurtą paveikslą pasakojo Vytas Sakalas.
Dailininkas mielai pasidalino ir įspūdžiais iš kito Lietuvoje vykusio tarptautinio plenero. Mat į Birštoną jis atvažiavo nuo Šlavanto ežero, kur dirbo kartu su kolegomis iš Pietų Korėjos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos.
Pasak svečio iš JAV, patikę jam ir Šlavantuose, bet Nemajūnuose jis buvo labiau savimi. Tai atsispindi ir gimę jo darbai. Lazdijų rajone nutapyti paveikslai dabar eksponuojami Čiurlionio muziejuje Druskininkuose.
Amerikoje lietuvių išeivių šeimoje gimęs ir augęs Vytautas labai gražiai kalba lietuviškai. Tikrai daug gražiau ir vaizdingiau nei kai kurie šiandieniniai mūsų emigrantai, vos spėję „apšilti kojas“ užsienyje, bet jau spėję prisigraibyti angliškų žodžių ir kartais net dirbtinai besistengiantys grįžę į Lietuvą kalbėti su akcentu.
Pasidžiaugus jo meile ir atida lietuvių kalbai, Vytas Sakalas sakė, kad kitaip negalėjo ir negali būti. Lietuvių kalba – gimtoji, pirmoji, kuria jis išmoko kalbėti. Lietuviškai buvo kalbama tėvų namuose, lietuvybę ir lietuvių kalbą, kaip didžiausią vertybę, puoselėja ir Vytautas su žmona, taip pat dailininke, su kuria jis susipažino, kai po Nepriklausomybės atkūrimo – 1992 – 1994 metais buvo atvažiavęs dėstyti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir Vilniaus dailės akademiją. Lietuviškai kalba ir jų sūnus Darius.
Taigi ryšiai su Lietuva – labai artimi. Ir iš Birštono Vytas Sakalas išvažiuosiantis su pačiais gražiausiais prisiminimais apie šiltą bendrystę su plenero dalyviais bei organizatoriais, Nemajūnus, kurortą ir jo apylinkes.
Ramutė Šimukauskaitė
Paroda kurhauze veiks iki rugsėjo 14 d.