Rugpjūčio 11-ąją mes, buvę Balbieriškio vidurinės mokyklos 38 laidos abiturientai, vėl rinkomės į bendraklasių susitikimą. Laikas jau atskaičiavo 30 metų nuo mokyklos baigimo.
Svarbiausia šio, gražaus susitikimo organizatorė ir vėlgi buvo Ilona Petraškaitė – Mitrulevičienė. Ilona suorganizavo ne tik šį, bet ir kitus, prieš tai buvusius susitikimus. Pati ji pagal profesiją yra renginių organizatorė, tad ir jos organizuoti susitikimai yra prasmingi, gilūs, turi išliekamąją vertę. Būtent jos siūlymu, palaikant bendraklasiams, penkiolikos metų mokyklos baigimo proga miestelio parke pasodinome ąžuoliukų giraitę ir pastatėme medinį koplytstulpį, ant kurio įrėžti 38 laidos mokyklos baigimo metai. Šiemet, prabėgus dar 15 metų, tie ąžuoliukai pasitiko jau praaugę mus savo ūgiu. Jie vis dar lankomi, laistomi, prižiūrimi. Džiugina širdį, o ir paglosto savimeilę – tai mūsų!
Smagu, kad į šį susitikimą buvo kviečiami visi: ir tie, kurie mokėsi tik 2-3 metus mūsų mokykloje, ir tie, kurie mokėsi nuo 1 iki 12 klasės.
Mokykloje mus pasitiko ir pasveikino dabartinis mokyklos direktorius Stasys Valančius. Po jo sveikinimo tylos minute pagerbėm mirusius mokytojus ir draugus. Deja, jau penki bendraklasiai iškeliavę Anapilin, tad mūsų atmintyje jie gyvi gražiuose prisiminimuose.
Gera buvo sugrįžti į mokyklą, pasėdėti pradinės klasės suole, pasijausti vėl mokinuku. Graži visų susitikimų tradicija yra klasės valandėlė, kurią ir šį kartą pradėjo mūsų gerbiama auklėtoja Albina Marčiukaitienė. Jos metu kalbėjomės, pasakojome apie save, dalinomės prisiminimais. Prisiminėme ir tuos, kurie šiuo metu gyvena užsienyje. Ryšiai su jais taip pat nenutrūkę. Bendraujam per socialinius tinklus, dalinamės naujienomis. Tad juos labai greitai pasiekė ir susitikimo nuotraukos. Kai kurie iš jų apgailestavo, kad dėl darbų ir atstumo patys šį kartą nebuvo tarp bendraklasių, bet kartu su mumis pasidžiaugė įvykusiu susitikimu ir draugiška mūsų klase.
Smagu, kad mes galėjom ne tik kalbėtis, klausytis vieni kitų, bet ir linksminomės, užteko energijos dainuoti ir šokti iki paryčių. Po tokio draugiško, linksmo ir šilto bendraklasių susitikimo dar gyvenam prisiminimais ir mintim, kad reikia dažniau susitikti, nes, didėjant metų kraitei ir kaupiantis gyvenimo patirčiai, vis geriau supranti, koks didelis turtas – iš vaikystės ir jaunystės atsinešta draugystė.
Ačiū visiems už bendrystę, jaukumą, susitelkimą ir vieni kitų palaikymą. Gerb. Auklėtoja Albina Marčiukaitiene, dėkui Jums už tą pačią atvirą šypseną, už visas gerąsias žmogiškąsias savybes, kurias turėjote ir turite. Džiaugiamės Jūsų energija.
Bendraklasių vardu – Jolanta Kalėdaitė – Šerpenskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“