Labai gražus, labai žydiškas romanas

Tai Marko Zingerio (g. 1947 m.) „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017 m.). Dizainas Zigmanto Butaučio. Ant viršelio – ar saksofono fotografija, ar piešinys. Tai simbolinė detalė, kuri reiškia romano idėją ir kompoziciją.

Romane daug kur užsimenama, kad gyvenimas vingrus, sudėtingas kaip saksofono džiaze išgaunama vingri melodija. Ir atvirkščiai: džiazas, kurio pagrindinis instrumentas saksofonas, yra paslaptingas, sudėtingas ir vingrus kaip gyvenimas. Vingri, įdomiai supinta yra ir romano kompozicija: pasakotojas labai panašus į autorių, turi tris laiškus: vienas kažkokios Liesel Trautmann rašytus kaip padėką Hitleriui mokinukės iš Klaipėdos: „Brangus dėde Hitleri,… mes, prūsai, esame vokiečiai <…> Jūs mums esat vienas vienintelis vadas“ (p. 10).
Kitas laiškas „mažojo Bliumino“ parašytas kaip padėka Stalinui: „ačiū Jums, kad išgelbėjote mus nuo fašizmo…“ (p. 9). Trečiasis laiškas 2015 m. rašytas Jašos Bliumino, Markui (tai autoriaus vardas) – jis siunčia rašytojui savo gyvenimo užrašus ir prašo juos panaudoti savo romane arba išmesti.
Visas romanas ir yra tų trijų laiškų vaizdingas komentaras. Įspūdingos gyvenimiškos istorinės scenos iš žydų likimo ir gyvenimo Lietuvoje pokario metais ir jų atėjimas į 1991 m. sausio 13-osios įvykių epicentrą, pajutus, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, yra ir jų, žydų, likimas. Gindami Lietuvos laisvę, jie susitapatina su lietuvių tauta. Jaudinantys puslapiai, ką jaučia Jaša Bliuminas, stovėdamas su minia Kauno radijo gynyboje. (skyrius „Gelbėkit mūsų sielas“, p. 387). Tai tarsi visos knygos kulminacinė scena. Įdomu, kad visuomeninė tema čia susilieja su intymiąja, asmenine tema. Šią naktį Jaša Bliuminas ne tik atranda savo ryšį su lietuvių tauta, bet ir susipažįsta su savo dukra, atvykusia iš Amerikos su moksline misija, ir prisidėjusia prie lietuvių tautos išsivadavimo. Gal tas visuomeninių ir asmeninių įvykių susiliejimas šioje scenoje kiek utopiškas, bet taip, matyt, reikėjo ir knygos kompozicijai – jos kulminacijai tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu.
Romano vaizdai „komponuojami“ džiazo principu: po širdies operacijos sveikstantis Jaša Bliuminas prisimena savo senelių, tėvų gyvenimą ir savo vaikystę. Ypač ryškūs mokyklos prisiminimai. Ryškūs ir mokytojų portretai. Kaip anotacijoje paminėta, autorius yra raiškios detalės meistras. Jaudina ir graudi potekstė „šiurkščiai švelniomis intonacijomis“.
Išraiškingos, nebanalios erotinės scenos – šešiolikmečių pirmoji meilė. Įdomu, kad autorius siekia įamžinti savo „gimtojo miesto“, t. y. Kauno (?) vaizdus. Prisimena Džeimso Džoiso, airių žydų rašytojo, romaną „Ulisas“ apie Dubliną. Jo aprašytos Dublino vietovės dabar lankomos turistų. Gal ir M. Zingeris norėtų taip įamžinti Kauno Laisvės alėjos grožį, kad turistai panorėtų atpažinti reikšmingiausias vietas: „Versalį“ – Metropolį, kurį įkūrė Bliumino senelis, turėjęs ir du kino teatrus. (Kaip žydiška didžiuotis praeities turtais!) Tarsi kviečiama pavaikščioti po Laisvės alėjos namus, kuriuose gyveno.
Ak, visko ir neišpasakosi, koks grožis šis M. Zingerio romanas, savo pasakojimo maniera primenantis saksofono vingrią melodiją. Kaip ir V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ autorius išraiškingai pavaizdavęs savo herojų buitį, kasdienybę, vedasi juos į gilesnius apmąstymus apie žmogaus būties esmę. Tai ir egzistencinis romanas.
Reikia susipažinti ir su kitomis M. Zingerio knygomis: trimis poezijos rinkiniais, apsakymų rinktine, pjesėmis ir kitais trimis romanais. 2013 m. už kultūrinę veiklą M. Zingeriui įteiktas Riterio kryžiaus ordinas.
Anarsija Adamonienė

Rubrikoje Nemunėlis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *