„Popiežiaus Pranciškaus tiltai“

Rugpjūčio 19 d. šv. Roko atlaidų metu Jiezne lankysis rašytojas ir žurnalistas Tomas Viluckas ir pristatys savo knygą „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“. Tai – knyga, padėsianti pasiruošti susitikimui su popiežiumi Pranciškumi.

Vos tapęs popiežiumi Pranciškus atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Vieni jį laiko pavojingu revoliucionieriumi, kiti – laukia iš jo giluminių Bažnyčios reformų. Kas šis popiežius iš tolimosios Argentinos? Kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi? Ką reiškia jo žodžiai apie šeimos situaciją nūdienos pasaulyje, moterų vaidmenį, kunigus? Kokia jo Bažnyčios vizija? Šios ir panašios temos apmąstomos Tomo Vilucko knygoje „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“, kuri kartu su Šventuoju Tėvu kviečia vaikščioti jo tiesiamais bendrystės tarp Dievo ir žmonių tiltais.

Tomo Vilucko knyga yra vientiso pasakojimo apie popiežių Pranciškų dovana. Joje atskleistos temos, kurios galėtų būti aptariamos susėdusių prie stalo pavakaroti draugų rate, jei netikėtai kalba pasisuktų apie popiežių ir Bažnyčią. Tose diskusijose ji neretai apibūdinama kaip paslaptinga, neįprasta ir paradoksali. Toks yra ir popiežius Pranciškus, jei jį mažai pažįsti. Siekdamas atskleisti šio slėpinio šydą, knygos autorius vedasi skaitytoją į susitikimą su popiežiumi. Jis švelniai atveria skaitytojui temas, kurios dažnai, pasak vieno skyrelio pavadinimo, yra „paslaptys po užraktu“. Ši knyga, tai įkvepiantis pasakojimas protui ir širdžiai apie žmogų, kuris yra Dievo dovana Bažnyčiai, per kurią Viešpats kalba ir mūsų tautai. Leiskimės nešami to vilties pliūpsnio, kurį dovanoja popiežius Pranciškus savo misija šiandienos pasaulyje! Jis nuolat mus drąsina. Net jo atvykimo į Lietuvą šūkis primena: „Jėzus Kristus – mūsų viltis!“ (plg. 1 Tim. 1, 1).
Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas

Džiaugiuosi, kad į Lietuvą besiruošiančiam atvykti Šventajam Tėvui be inkvizicijos laužų ar ekskomunikų pavyko nutiesti tiltus tarp religijos ir tikėjimo, įstatymo ir Dievo žodžio, katekizmo ir Evangelijos. Ačiū minčių konstruktoriui Tomui Viluckui už tiltą į Romos vyskupo Pranciškaus dvasinį pasaulį.
Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys OFM, Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis

Tomas Viluckas pristato Pranciškų kaip novatorių, bet ne populistą, greičiau kaip tėvą, mylinčią, atsakingą ir besiaukojančią, tvirtą ir švelnią, teisingą ir gailestingą, atjaučiančią ir reiklią, Kristaus pavyzdžiu sekančią, visiems atvirą asmenybę. Autorius nebijo pažvelgti į praeityje ir šiomis dienomis opias Bažnyčios problemas Pranciškaus akimis, prabildamas Dievo vaikams suprantama kalba.
Kun. Erastas Murauskas, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas

Gimiau ir užaugau paprastų, kuklių, bet nuostabių žmonių – statybininko Broniaus ir virėjos Stefanijos šeimoje. Ši šeima drauge yra įprasta ir unikali. Mat visi trys joje gimę berniukai atsinešė į gyvenimą negalią – raumenų atrofiją. Aš buvau vyriausias, Marius – vidurinis, o Evaldas – jaunėlis. Mes nuo vaikystės labai mylėjome vienas kitą ir labai didžiavomės tuo, kad esame trys. Mes tarsi sudarėme bendruomenę, kurioje, žinoma, svarbus elementas buvo tas, kad visi trys broliai buvome neįgalūs. Deja, 1993 m. netekome jauniausio brolio, kuris iškeliavo į Tėvo namus. Nuo tada prasidėjo mūsų su broliu Mariumi bendra veikla ir gyvenimas, kuris kiek pasikeitė, kai 2004 m. sukūrėme savo šeimas.
Kai man buvo 20 m., įvyko vertybinis lūžis, aš įtikėjau Dievą. Iki tol gyvenau visiškai uždarai, galvojau, kad gyvenimas – sumautas dalykas. Nenuostabu, juk gyvenau tarybinėje visuomenėje, kuri buvo segregacinė. Gyvendamas joje jaučiausi jos paraštėje, taip lyg manęs nėra: išsilavinimas – apleistas, esu lyg ir nemokytinas. Jau paauglystėje supratęs, jog negalėsiu baigti mokslų kartu su savo bendraamžiais (t.y. lankyti mokyklos) nusprendžiau neatsilikti nuo jų. Todėl labai daug skaičiau. Perskaičiau tuo metu visą prieinamą literatūros (ypač nacionalinės) klasiką.
Grįždamas prie savo minėto pokyčio (krikščionių vadinamo atsivertimu), noriu pažymėti, kad būtent po jo labai prasiplėtė mano akiratis. Kitaip pradėjau vertinti gyvenimą, o paauglystėje atsiskleidęs žingeidumas įgavo dar didesnį mastą. Domėjausi įvairiomis teologijos, filosofijos, psichologijos temomis. Pradėjau skaityti mokslinę literatūrą, išmokau prancūzų kalbą. Mokymasis kalbos – motyvacijos klausimas. Iš pradžių keletą mėnesių pas mus su broliu ateidavo prancūzų kalbos mokytoja. Išmokom pagrindus, o paskui ėmėm prancūziškas knygas ir po vieną žodį versdavome. Toks buvo mano kalbos mokymasis. Noras pažinti tiesą buvo variklis, kuris vedė į priekį. Išmokę kalbą, pradėjom klausytis teologinių, filosofinių paskaitų, kurias, įrašytas į kasetes, atveždavo bičiuliai iš Prancūzijos, skaityti tos pačios krypties užsieninę literatūrą.
Intensyviai savišvietai skyriau apie 10 metų. Mane traukė ir vis dar domina ne tik teologija, bet ir filosofija. Todėl straipsnius rašau ne tik teologinėmis, bet ir politinėmis bei kitomis temomis. Taigi mano gyvenime saviugda užėmė ir vis dar užima labai svarbią vietą. Be abejonės, esu labai dėkingas savo tėvams, kurie sudarė visas sąlygas tuo užsiimti. Aš galėjau ramiai sėdėti ir kelias valandas per dieną skaityti, klausyti paskaitų įrašų, mokytis kalbų. Tačiau siekiant tikslų, motyvacija yra bene svarbiausia. Tuo laikotarpiu nesiekiau išsimokslinti, kažko pasiekti, tiesiog pasikartosiu, jog man svarbu buvo pats pažinimas. Suvokiau, kad aš nepažįstu, kas yra Dievas, pasaulis, žmogus. Siekis atsakyti į šiuos klausimus tapo labai svarbiu postūmiu eiti į priekį ir domėtis, ką apie tai byloja žmonijos praeities ir dabarties išmintis.
Negalvojau, kad po to kažką rašysiu, kalbėsiu, dalinsiuos ar pan. Net ir tokio potraukio nebuvo. Šiandien manau, jog mano sėkmės paslaptis yra būtent noras pažinti, kuris buvo labai stiprus ir vedė pirmyn. Nors saviugdai skyriau labai daug laiko, aš vis dar negaliu sakyti, kad man pakanka sukaupto bagažo, man jo ir toliau reikia, todėl vyksta pastovus kompetencijos auginimas (kėlimas). Kitaip tariant, esu mokymosi visą gyvenimą idėjos šalininkas.
Taip pat su broliu bei bičiuliais buvom įkūrę katalikišką bendruomenę. Rinkdavomės pasidalinimams, tekstų analizei, organizuodavome rekolekcijas, diskusijas, kaip pažinti Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą, teologiją, nes to labai trūksta žmonėms mūsų šalyje. Kviesdavome paskaitininkus ir patys jas vesdavome. Taigi turėjome gyvą santykį su žmonėmis. Be to, su broliu priiminėdavome žmones, siekdami padėti jiems susigaudyti, susidoroti su jų problemomis. Patys žmonių nesikviesdavome, bet jie susižinodavo apie mus ir atvažiuodavo iš įvairių Lietuvos vietų, pasitikėjo mumis. Taip prasiplėtė gyvoji patirtis, nebuvome užsidarę vien tarp knygų.
Viešoje erdvėje aktyviai pradėjau reikštis nuo 2003 metų, tuomet buvau 33 m. amžiaus. Savo pirmąjį straipsnį pasiūliau „Katalikų pasaulio“ žurnalui. Vėliau redaktorė prisipažino, kad netikėjo, jog tai mano autorinis darbas, bet po kito straipsnio abejonės išsisklaidė. Netrukus prasidėjo bendradarbiavimas su „Bernardinai.lt“, gavau pasiūlymų bendradarbiauti ir su kitais leidiniais.
Tačiau pirmiausia man reikėjo patikėti, kad aš galiu valdyti kompiuterį, turėjau išmokti juo dirbti. O kaip galima valdyti kompiuterį judinant tik du pirštus? Brolio paskatintas – ryžausi. Pirmą kartą atsisėdus prie kompiuterio mane apėmė bejėgiškumas, nes vieną žodį surinkau per kelias minutes. Atrodė, kad tai – beviltiška, abejojau, kad galėsiu rašyti. Vis dėlto sukaupęs drąsą mokiausi, po kiek laiko pamačiau, kad dirbti kompiuteriu tikrai galiu. Labai svarbu – noras. O aš labai troškau nelikti vienas su savo vidiniu bagažu. Be to, ruošiausi santuokai ir buvo aišku, kad negalėsiu gyventi tik iš socialinės išmokos, nes šeimai reikės daugiau lėšų. Suvokiau, jog minčių reiškimas yra tai, ką aš galiu, o rašymas – mano šansas.
Beje, manęs daug kas klausia, kaip aš rašau, ir stebisi, jog pats. Kompiuterį valdau pelės pagalba, naudojuosi virtualia klaviatūra, – vienas pelės paspaudimas yra viena raidė. Mano rašymo tempą galima būtų sulyginti su žmogaus, renkančio tekstą vienu pirštu. Beje, mano darbas įgautų pagreitį tuomet, jei Lietuvoje būtų sukurta programa valdyti „Wordą“ balsu.
Man negalia – gyvenimo būdas, mano buvimo sąlyga, jei aš šios sąlygos nepriimu tai – mano konfliktas su savimi pačiu garantuotas. Negalią turime priimti ir žvelgti į save kaip į žmogišką būtybę. Buvimas kitokiu, t.y. neįgaliu, nereiškia būdvardžio. Neįgalieji dažnai sako: „aš esu normalus, esu kaip kiti“. Toks standartų primetimas labai spaudžia, nes asmuo stengiasi būti kaip kiti, taip paneigdamas savo individualumą, kitoniškumą. Būtent kitoniškumas bet kuriai bendruomenei, visuomenei suteikia žavesio, kuo visuomenė įvairiapusiškesnė, tuo ji – ypatingesnė, įdomesnė. Mes neturime visi būti vienodai apsirengę, vienodai valgyti, juoktis, klausyti tos pačios muzikos ir t.t. Tokie kaip kiti mes esame teisių požiūriu, nes turim tokią pat teisę į darbą, tokią pat teisę į sąžinės laisvę, tokią pat teisę į šeimą ir pan. Tačiau kaip asmenybės, kaip žmogiškos būtybės, kiekvienas turime teisę į kitoniškumą. Kitoniškumu, kuris  praturtina santykius, gali tapti ir negalia.
Baigdamas norėčiau akcentuoti, kad labai svarbu žmogui neatsiriboti nuo aplinkinių skausmo, vienatvės, kančios siena, nes jei jums atrodo, kad esate žmonių atmesti, Dievas paslaptingu būdu yra šalia. Visiems, kurie jaučiasi gyvenimo paraštėje, linkiu atrasti savyje norą neužsidaryti, nebijoti „peržengti“ savęs ir patikėti, jog galite daugiau, nei egzistuoti ir leisti dienas savo vienatvės bokšte. Kiekvienas gali daugiau nei kaip nors sulaukti dar vienos kasdieniškai rutiniškos dienos. Šiame pasaulyje yra labai daug įdomių ir nuostabių dalykų, pažinkite ir išnaudokite juos.
„Pasaulis pagal Tomą“

Gerbiamas Tomas Viluckas mielai sutiko atsakyti ir į „Gyvenimo“ klausimus.

„… atsigręžė į žmogų, jo kančią…“

– Religinio gyvenimo aktualijos – Jums artima tema. Jas nagrinėjote ir anksčiau išleistose knygose „Malonės versmės“ bei „Laikas po dangumi“, – bet rašyti knygą apie Romos popiežių – labai drąsus žingsnis. Kaip gimė mintis imtis tokio svarbaus, bet kartu ir labai atsakingo darbo?
– Mintis atėjo iš karto, kai tik sužinojau apie Popiežiaus Pranciškaus vizitą į Lietuvą. Tiesiog supratau, kad reikia padėti Lietuvos žmonėms geriau pasiruošti susitikimui su Popiežiumi, kad Pranciškus jiems taptų artimesnis, kad jie jo nepriimtų, kaip kažko labai tolimo.
Būtent tai ir tapo pretekstu prabilti, juo labiau, kad apie Pranciškaus veiklą ir gyvenimą rašiau ir anksčiau spaudoje, tad buvau sukaupęs daug ir įvairios medžiagos.
Popiežiaus Pranciškaus veikla domiuosi nuo pat jo išrinkimo, nes iš karto pajutau, kad su šio Popiežiaus išrinkimu prasidės didelės permainos.
– Ar Jūsų lūkesčiai ir viltys pasiteisino?
– Taip. Pirmiausia mane žavi tai, kad Pranciškus išėjo iš savo statuso, kad jam labai svarbūs mažiausi žmonės, o ne didžiavyriai. Jis atsigręžė į žmogų, jo kančią, pradėjo kalbėti apie socialinį teisingumą. Popiežius pasisako už bažnyčią, kuri nebijotų klysti, būtų atsidavusi Viešpačiui ir žmogui.
Ir dar. Pranciškus tarp katalikų leido diskusijas. Praktiškai nebeliko temų, kuriomis būtų draudžiama diskutuoti. Tegul jos ir nepatogios bažnyčiai, tegul ir kelia negeroves. Popiežius ir pats kalba apie jas, ir nemaskuoja jų. Pranciškus yra pirmas Popiežius, griežtai smerkiantis klerikalizmą, anksčiau nė vienas Šventasis Tėvas šia tema nekalbėjo.
– Kaip manote, kuo Lietuvai svarbus Popiežiaus Pranciškaus vizitas?
– Tai tik dar kartą patvirtina, kad Pranciškus pirmiausia galvoja apie tuos, kuriems reikia paramos, padrąsinimo kovojant su socialiniu neteisingumu, skurdu, susipriešinimu. Taigi jis galvoja apie tuos, kuriems reikia suteikti vilties.
Pavyzdžiui, Popiežius dar nėra lankęsis Prancūzijoje, kuri pirmoji priėme krikštą, o atvyksta į Lietuvą, kuri krikštą priėmė paskutinė Europoje. Tai mums, įžengusiems į antrą atkurtos valstybės šimtmetį – tai padrąsinimas keistis, siekti dvasingumo, neprarasti tikėjimo ir vilties.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *