Pieno ūkių džiazas

„Savomis rankomis naikiname pieno ūkius, sausra – tik patogi priežastis užmigdyti sąžinę, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis, – dar neišblėso kartėlis dėl likviduoto Šilavoto bendrovės pieno ūkio, kai svetur išvažiavo aštuoni šimtai karvių, neseniai Varėnos rajone parduota septynių šimtų karvių banda, šiek tiek mažesnės, bet irgi šimtinės – Panevėžio, Kupiškio, Šilutės rajonuose. Vien per pusmetį šalies pieno ūkis neteko šimto tūkstančių karvių, kurių dauguma atsidūrė kaimyninės Lenkijos fermose.“

„Iniciatyvos teisė šiandien priklauso pieno gamintojams,“ – sutaria Europos pieno tarybos prezidentas E. Šopgesas ir žemės ūkio ministras G. Surplys.

Pasak J. Vilionio, tokią situaciją išprovokavo ne tik pieno gamybos kaštų nepadengiančios supirkimo kainos, pačios mažiausios ES, bet ir politiniai sprendimai. Prieš keliolika metų Lietuvos pieno gamintojams (karvių laikytojams) iš bendrijos fondų buvo skirta 223 mln. Eur (770 mln. Lt) atsisakyti verslo, išparduoti galvijus. Dabar jau siūloma parama atkurti pieno ūkius. Šalies politikų mesta replika apie milijoną karvių Lietuvoje tebuvo pigus triukas. „Teturime keturias dešimtis pieno ūkių, kuriuose laikoma po daugiau nei 500 karvių, o likusieji 20 tūkstančių ūkininkų vien iš pasiaukojimo pienininkystės verslo ilgai neišlaikys,“ – įsitikinęs J. Vilionis.
LPGA vadovui gelia širdį dėl politikų siekio priešinti stambiuosius ir smulkiuosius pieno gamintojus, įvairiais metodais bausti ieškančiuosius teisingo, proporcingo įdėtam triūsui, pieno kainos paskirstymo. „Prancūzijos prezidentas geba palaikyti protestuojančius pieno gamintojus, o Lietuvos valdininkai net karvės prie Seimo neleido atsivesti,“ – sako LPGA prezidentas Jonas Vilionis.
Laimi kovojantieji
„Tas, kuris kovoja, gali ir pralaimėti, bet tas, kuris nekovoja, jau pralaimėjo,“ – dalyvaudamas LPGA 25-mečio konferencijoje Pašventupio kaime kalbėjo Europos pieno tarybos (EPT) prezidentas Ervinas Šopgesas. Belgijoje jis turi Europos Sąjungos šalims standartinio dydžio pieno ūkį (70 karvių ir 70 ha žemės), kuriame dirba su šeimos nariais. Lietuvos ūkininkus EPT prezidentas ragino kovoti dėl pieno gamintojų interesų ir teisingos pieno supirkimo kainos. „Mes, ūkininkai, maitiname tautą, norime būti savarankiški, gauti pajamų iš savo ūkių ir nepriklausyti nuo ES išmokų, – sakė E. Šopgesas, – šeimos ūkiai gamina aukštos kokybės produktus, todėl nenorime, kad mūsų produkcija ateityje priklausytų nuo didelių koncernų.“
Lietuvos pieno gamintojams EPT prezidentas patarė inicijuoti pieno gamybos kaštų įvairaus dydžio ūkiams skaičiuotės projektą. Jį turėtų parengti mokslo institucijos, finansuoti Žemės ūkio ministerija, patvirtinti trišalė Pieno taryba. Tai būtų argumentas kovojant dėl teisingos pieno supirkimo kainos, sustiprintų ūkininkų poziciją derybose su valdžios, prekybininkų ir pieno perdirbėjų atstovais. Tokius pačius uždavinius kelia ir kitų EPT priklausančių Europos šalių ūkininkai.
Lydimas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovų E. Šopgesas apsilankė keliuose šalies pieno ūkiuose, kooperatinėje pieno perdirbimo įmonėje, užėjo į vieno rajono prekybos centrą. Pasak LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus, svečias stebėjosi ūkių dydžiu, perdirbėjų ir pieno gamintojų dialogo stoka, o parduotuvėje pašiurpo pieno produktų pasiūla ir kainomis: įvežtinio (lenkiško) pieno litras – 46 euro centai, vietinės gamybos – 94 euro centai. „Kodėl lietuvių ūkininkai savo traktoriais neužblokuoja prekybos centrų vartų?“ – stebėjosi E. Šopgesas. Jo nuomone, lietuviai pirmiausiai turėtų pasiskaičiuoti pieno gamybos kaštus, įvertinti rinkos pokyčius, ieškoti galimybių restruktūrizuoti ūkį, imtis mišrios gamybos. Tikroji kooperacija, pasak EPT prezidento, iki Lietuvos pieno ūkio dar neatėjusi.
Lemia požiūris

„Stambūs pieno ūkiai kuria verslą, o smulkūs užtikrina kaimo gyvybingumą,“ – sako LPGA prezidentas J. Vilionis.

„Į mūsų žemdirbį visi žiūri atbulai, – sako Perlojoje (Varėnos r.) ūkininkaujanti Danutė Karalevičienė, vadovaujanti Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijai, – jo sąskaita lengviausia nurašyti visus gamtos ir valdžios žemės ūkiui padarytus nuostolius. Tik prancūzai ar vokiečiai sugeba protestuoti prieš savo agrokoncernų diktatą.“
Pasak D. Karalevičienės, mokslą pasitelkusios verslo įmonės dzūkams įpiršo naujas augalų veisles, nebūdingas šiam kraštui, įkinkė į priklausomybę nuo pasėlių purškimų, tręšimų, kasmečio sėklų pirkimo. Šiųmetė sausra tik paliudijo apie Dzūkijos dirvoms svetimų kultūrų pragaištingumą. Nelikę lubinų, renovuotos pievos ir ganyklos nuplikusios visiškai. „Pernykštės liūtys nepadarė tiek žalos dzūkų ūkiams, kaip šiųmetė ir dar nepasibaigusi sausra, – kalba D. Karalevičienė, – graudu žiūrėti į pajuodavusius javų laukus, iš hektaro atiduodančius po dvi tonas vasarinių.“
Ypač skaudu dėl pavyzdinio Varėnos r. pieno ūkio griūties: „Tėviškės“ žemės ūkio bendrovė kaimynams lenkams pardavė visą pieno veislės galvijų bandą su prieaugliu, apie keturis šimtus Lietuvos juodmargių. Mėsos cechą turintis pirkėjas karves auginti paves lenkų ūkininkams. Vienos papildys pieno bandas, kitos vėliau atsidurs skerdykloje. Varėniškių bendrovės sprendimą likviduoti pieno ūkį dar pavasarį lėmė katastrofiškai kritusios žaliavos supirkimo kainos ir narystė ŽŪK „Pienas LT“, tik vėliau prisidėjo sausra. Anksčiau „Tėviškės“ bendrovė laikė dvigubai daugiau ne tik pieno, bet ir mėsos veislių galvijų, tačiau nederlingos žemės ir brangstanti jų nuoma ribojo gyvulininkystės verslo plėtrą. Pastaruoju metu kaimyninės Lenkijos ūkininkai intensyviai lankosi ne tik Varėnos, bet ir Lazdijų, Alytaus, Prienų, Trakų rajonų ūkiuose, perka galvijus, šienainį.
Verslo rizika – ūkininkų rūpestis
„Vasaros pradžioje numačiau artėjančią gyvulininkystės ūkių nuosmukį ir pardaviau visą verslo rizikai amortizuoti laikytą mėsinių galvijų bandą, – prisipažįsta alytiškė ūkininkė Audronė Miškinienė, Prienų rajone inicijavusi Smulkių pieno gamintojų asociaciją, vienijančią ūkininkus, laikančius iki dešimties karvių, vadovaujamą Laimos Balsevičienės. Pati A. Miškinienė dalyvauja neseniai įsteigtos Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociacijos veikloje.
Pasak A. Miškinienės, vidutinis pieno ūkis – nuo dešimties iki 200 karvių. Tai racionalus vienos šeimos verslas. Žmonės pasiskaičiuoja gamybos kaštus, patys planuoja investicijas, jų grąžą. Dažniausiai tai mišrios gamybos ūkiai, juose, be pieno veislės galvijų, laikoma ir paukščių, dirbantieji turi kitų legalių pajamų šaltinių. „Sunkmečių žemės ūkyje buvo ir bus, – įsitikinusi A. Miškinienė, – tačiau šeimos ūkyje bus lengviau rasti sprendimų, nereikės varstyti ministro ar premjero kabinetų durų.“
Ūkininkės A. Miškinienės nuomone, valdžios atstovai agrosektoriui privalo atlikti jiems deleguotus įpareigojimus ir nacionaliniu, ir ES lygmeniu. Teisingesnės tiesioginės išmokos, verslo rizikos fondai, maisto grandinės kaštų pasidalijimo priežiūra, pasak A. Miškinienės, ne ūkininkų, bet valdžios atstovų priedermė, kaip estafetė perduodama iš vienos politikų kadencijos kitai.
Sausra pakoregavo Dzūkijos ūkininkų pasirinkimus. Praėjusią vasarą iš hektaro mišinio gyvulininkystės ūkių šeimininkai pasigamindavo apie 20 ritinių šienainio, šiemet – penkis kartus mažiau. Per žiemą vienai karvei reikia apie dešimties. O prie kiemo vartų jau rikiuojasi kaimynai lenkai, už pašarą siūlo gerą kainą.
Netyli tik Jonas
„Neturime nacionalinės žemės ūkio strategijos, todėl ir blaškomės, – sako LPGA viceprezidentas, Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas, – pastaruosius dešimtmečius kūrėmės kaip kuris išmano, dabar smulkieji ūkiai dėl savo verslo nesėkmių kaltina stambiuosius, o valdžiai tik į naudą toks susiskaldymas.“ Patyrusio ūkio šeimininko požiūriu, visokio dydžio pieno ūkiai turi teisę gyvuoti, už parduodamą kokybišką pieno žaliavą gauti vienodą kainą. Pasak A. Štombergo, patys pieno gamintojai po šalies narystės ES sutiko atsisakyti pieno ūkių mainais į kompensaciją už ankstyvąjį pasitraukimą iš verslo. Likusieji vėliau neprieštaravo ministerijos sprendimui suskirstyti visus gamintojus į dešimtį grupių pagal parduodamo pieno kiekį. „Patys prašėme ministrės, Žemės ūkio rūmuose vykusiame susirinkime balsavome,“ – prisimena A. Štombergas. Varėniškio kolegos „Tėviškės“ bendrovės vadovo sprendimą parduoti visą pieninių galvijų bandą A. Štombergas vadina teisingu. Pauliukų bendrovė – mišrus ūkis: augalininkystė, pienas (2 tūkst. galvijų) ir mėsa (12 tūkst. kiaulių). Kasdien iš ūkio parduodama vidutiniškai po 16 t atvėsinto pieno. Darbo pajamų turi 120 kaimo žmonių. Stambaus ūkio ekonomika regionuose didele dalimi lemia socialinį stabilumą. Tik ar kas nors tą įvertina? Tokį retorinį klausimą kelia Pauliukų ŽŪB vadovas A. Štombergas. Šiemetis ūkio javų derlius 45 proc. mažesnis nei pernai, pievos išdžiūvusios, nėra iš ko pagaminti šienainio. Panaši situacija visoje Lietuvoje. „Džiaugiamės ne pajamomis, o darbu, – šmaikštauja A. Štombergas, – ir visi tylime, išskyrus Joną.“
Kooperacijos prabanga
„Zarasų kraštas palankus vystyti gyvulininkystę, – kalba žinomas ūkininkas Gintaris Petrėnas, – prieš kelerius metus tik nuostolius nešusį pieno ūkį iškeičiau į mėsinių galvijų ir vieną kooperaciją pakeičiau kita.“
Ūkininkas prisimena laikotarpį, kai laikė beveik tris dešimtis melžiamų karvių, dalyvavo žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ veikloje, netgi buvo išrinktas valdybos nariu. Aktyviausi ūkininkai tuomet važiavo mokytis kooperacijos į Prancūziją, kelionę finansavo šalies didžiųjų pieno perdirbimo bendrovių savininkai. Kai Lietuvos pieno gamintojų sektoriuje įsibėgėjo kooperacija, jos modelis niekuo nepriminė nei prancūzų, nei apskritai pasaulio praktikos. Pieno žaliavą pigiau nupirkti iš smulkaus ūkininko ir surinkus parduoti perdirbėjui gerokai brangiau – ne tas kelias, kurio tikėjosi G. Petrėnas. Juolab gautos pajamos dažniausiai būdavo skiriamos ne investicijoms modernizuoti pieno gamybą, o išlaikyti kooperatyvo administraciją. Įsigyta bankrutavusi pieninė kurį laiką teikė vilčių matyti trumpąją pieno grandinę realiu pavidalu. Pasirodė, jog vilčių perteklius paskandino gerais norais pagrįstą pieno perdirbimo versliuką.
„Pieno ūkio grąža ateina greičiau, mėsos ūkio – tik po trejų metų, – pasakoja zarasiškis ūkininkas G. Petrėnas, – atsisakęs pieninių galvijų bandos, pasirinkau mėsinius angusus, subūriau jų augintojų kooperatyvą, dabar prekiaujame ne tik jautiena, bet turime ir savo kavinę. Svarbiausia, kad šioje maisto grandinėje (nuo fermos iki stalo) išvengiame tarpininkų.“
Tradicinė pieno gamyba, be kurios anksčiau buvo neįsivaizduojamas kaimiečio kiemas, šiandien jau nėra pakelta į nacionalinio verslo rangą. Lietuvis be jokios sąžinės graužaties net iš Skuodo važiuoja į Suvalkus, Seinus, iš ten parsiveža dėžes pusę metų negendančio pieno pakuočių, krepšius sūrių, kitų pieno, mėsos produktų. Jautiena Lietuvoje tebėra deficitas, iki šiol ją parduotuvėse ir turgavietėse keitė buvusių („atitarnavusių“) pieno veislės galvijų skerdiena. „Vakariečiams įprasto steiko mes negaminame, bet savo kavinėje siūlome jautienos nugarinės didkepsnį, – sako G. Petrėnas, – juo pasivaišinti atvyksta turistų iš Kauno, Vilniaus, kaimyninės Latvijos.“
Ūkininko teigimu, mėsinių galvijų augintojai į kooperatyvą susibūrė kaip lygiaverčiai verslo partneriai, visi drauge tariasi apie produkcijos realizavimą, investicijas, paslaugų rinkos kainas ir pan. Tikros lietuviškos jautienos vartojimo rinka kol kas turi daug laisvų nišų. Politikų kalbos apie galvijų ar mėsos eksportą tėra kalbos. Pasak G. Petrėno, ūkininkas turi atsisukti į vartotoją, kuris šiandien nėra badaujantis ir nėra skurdžius. Už laimingų vištų kiaušinius miestietis nesiderėdamas moka kelis kartus brangiau, turguje ieško tikro kaimiško sūrio, sviesto, naminės duonos. Tik politikų požiūris į kaimą ir žemės ūkio gamybą nėra deramai suprastas, valstybiškai svarbus. Tarsi ūkininko priedermė tėra pildyti deklaracijas ir gauti išmokas.
„Šiek tiek judėjimo sektoriui įneš EPT prezidento E. Šopgeso siūlymu kitų metų lapkritį Lietuvoje surengta Europos šalių pieno gamintojų generalinės asamblėjos sesija, – kalba LPGA direktorius E. Bičius, – be to, Vyriausybės Ministras Pirmininkas šią vasarą sudarė darbo grupę aktualiems žemės ūkio srities klausimams nagrinėti ir pasiūlymams dėl jų sprendimo teikti.“
Pasak E. Bičiaus, Prienų r. ūkininkai vieni pirmųjų ėmė ieškoti verslo rizikos amortizavimo priemonių. Kadangi krašte nėra stambių ūkių, gamybą stengiamasi įvairinti, gyvulininkystę derinti su augalininkyste, imtis trumposios maisto grandinės, kai ūkyje pagaminti produktai realizuojami turguose ir mugėse. Šalyje žinomi Vaivos Buliauskienės (Balbieriškio sen.), Jurgio Pažėros (Veiverių sen.) pavyzdžiai.
Neseniai Žemės ūkio ministerijoje jau vyko diskusija su grupe šalies vidutinių pieno ūkių šeimininkų iš Alytaus, Kupiškio, Prienų, Šilutės ir kitų rajonų. Priminsime, jog Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės vadovas – žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Grupėje dirbs ir LPGA prezidentas J. Vilionis.
Justinas Adomaitis