Remigijus Zolubas, Birštono politikas
Lietuva pagaliau gali džiaugtis vėl didėjančiu gyventojų skaičiumi. Nors tas didėjimas labiau simbolinis, bet visgi tai pirma tokia gera žinia nuo pat 1992 metų. Birštonas kol kas panašiomis žiniomis pasigirti negali. Kaip pranešė Statistikos departamentas, per metus gyventojų sumažėjo dar 69 asmenimis. Norėčiau tikėti, kad kitąmet pagaliau Birštonas prisijungs prie miestų, kuriuose gyventojų daugėja, tokių, kaip Nida, Palanga ir Vilnius.
Gyventi renkasi dėl emocijų
Žmonės, rinkdamiesi kur gyventi, pirmiausia domisi darbo vieta, susisiekimu, socialiniu gyvenimu, bet ne paskutinėje vietoje yra ir emocijos. Ne veltui nekilnojamojo turto tarpininkai visada pabrėžia aplinkos grožį, gamtos artumą ir sutvarkytą infrastruktūrą.
Kai lietuviai nuvažiuoja paviešėti ar padirbėti į Vakarų Europą, dažnai jie sako „o, kaip ten gražu“ ar net „norėčiau čia gyventi“. Tokios emocijos tampa miestų įvaizdžiu, o tai kuria magnetinį lauką gyventojams pritraukti. Taip Barselona įvairiose apklausose paminima kaip vienas gražiausių Europos miestų, nors tai labai vidutinis Senojo žemyno miestas su daugybe problemų. Panašiai Paryžius kuria meilės miesto įvaizdį, o Vilnius reklamuojasi kaip sparčiai augantis regiono centras. Rytų Vokietijoje gausu miestų, kuriuose yra daug darbo vietų, puikiai sutvarkyta infrastruktūra, bet jie nepritraukia jaunimo, nes miestų įvaizdis iš seno yra prastas.
Lietuviai mėgsta pabrėžti gamtos grožį ir apie miestus turi kritišką įspūdį. Ir ne veltui. Pagrindinės aikštės, skverai, gatvės buvo suformuotos sovietmečiu, o tuometinės architektūros ir urbanistikos žinios buvo labai ribotos. Tų laikų architektai ir projektuotojai stengėsi, kūrė, bet naudotos medžiagos buvo prastos kokybės, pasirinkimas buvo labai menkas, o drąsesni sprendimai buvo negalimi dėl politinės priežiūros ir cenzūros.
Konkursai ir laisvė kūrybai
Po 1990 metų Lietuva susidūrė su ekonominiais sunkumais ir svarbiausia buvo užlopyti gatvių duobes, pasirūpinti, kad žibintuose degtų lemputės, o suoliukai būtų su lentomis. Tačiau dabar jau 2018 -ieji, tas sunkusis periodas yra praeityje, valstybės institucijų biudžetai sėkmingai vykdomi, todėl jau būtina pasirūpinti ir estetika. Laikas atsisakyti pilkų sovietinių betoninių plytelių, pigių kičinių plastikinių dekoro elementų, o miestų įvaizdį priartinti prie Vakarų Europos.
Niekas taip nepuošia miestų, kaip mažoji viešųjų erdvių architektūra – suoliukai, žibintai, šiukšliadėžės. Ne mažiau svarbi ir augmenija. Visuomenė Lietuvoje susitelkia tik į medžių apsaugą, bet dar yra ir krūmai, gėlės, vijokliai, įvairūs šių augalų deriniai ir kompozicijos. Pavartę architektūros žinynus, galime rasti žinių apie tai, kaip labai nedidelėmis pastangomis ir su nedideliais finansais primityvios viešosios erdvės tampa atvirlaiškio vertais vaizdais.
Jeigu sutariame, kad Lietuvos miestai turi būti gražesni, to ir turime siekti. O tai padaryti galima tik panaikinus biurokratinius kelius ir leidus atsiskleisti kūrybai bei vaizduotei.
Savivaldybės turėtų ne banaliai pranešti gyventojams apie „gatvės remontą“, bet skelbti architektūrinius ir urbanistinius konkursus, kad menininkai, sumanūs žmonės, profesionalai pasiūlytų idėjų, kaip sutvarkyti vieną ar kitą erdvę. Diskusijose galima rasti puikių sprendimų ir tai įrodė ne vienas Lietuvos miestas. Kaip puikiai susitvarkė savo centrinį parką Marijampolė ar pagrindinę aikštę įrengė Akmenė.
Turi baigtis formalūs gyventojų informavimai apie statybas ar remontą. Susitikimai su gyventojais ir būsimų pokyčių pristatymai turi būti tikri! Jeigu statytojai nesugeba sudominti gyventojų ir sukviesti į susirinkimą, jie privalo eiti pas žmones į butus, į namus ir klausti jų nuomonės, kaip galima pagerinti būsimą projektą ir kaip sukurti grožį.
Kai atlaisvinsim kelią kūrybai, tuomet pamatysim, kad ir mūsų Lietuvos miestai gali būti labai gražūs. O, kaip byloja istorijos išmintis, gražesniuose miestuose gyvena laimingesni žmonės.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“