Kas sieja Žeimius ir Birštoną?

Lietuvos kraštovaizdis būtų daug kuklesnis, jei ne vienur kitur žymius žmones primenantys paminklai, gražūs bažnyčių bokštai, kurie kviečia aplankyti šimtamečiais medžiais pasipuošusius mažus miestelius. Važiuojant paneriu iš Kauno Jonavos link grožimės upės vagoje kyšančiais didžiuliais akmenimis, kažkuris iš jų buvęs sielininkų siaubas Gaidelis. Kelias kyla į kalną. Aukščiausios kalvos viršūnėje baltuoja obeliskas.
Rašoma, kad čia palaidotas Abraomas Kulvietis, nors yra ir kita nuomonė, kad jis ilsisi Karaliaučiuje. Pagerbkime didįjį šviesuolį, pažvelkime nuo obelisko į vakarus. Platybė tokia, kad rodos Karaliaučiaus bokštai debesyse atsispindi, paklausykime, gal jūrą išgirsime, ne – tai vėjas neša žinią Karaliaučiun nuo senojo šviesuolio iš Kulvos.

Plentas leidžiasi žemyn, priekyje kyla bokštas, ne vienas – du, tik projekcijoje atrodo vienas. Žeimiai, senas jaukus bažnytkaimis, daug senų medžių, dvarvietė, didžiulė nuostabiais plytų raštais išdabinta bažnyčia. Tokia ir sostinei gėdos nepadarytų. Kam mažam miesteliui toks grožis? Aikštėje prieš bažnyčią – paminklas Vaclovui Michnevičiui (1866 – 1947 m.).
Šis architektas savo tėviške laikė Stripeikius, esančius visai šalia Žeimių. Ten jo tėvas turėjo 180 ha dvarą, nors pats dvaro pastatas buvo paprastas dviejų galų medinis namas. Žeimiuose dar buvo Kasakovskių dvaras, nemaišykim.
Bajoraitis Vaclovas, Peterburge baigęs architektūros mokslus, grįžo į Vilnių ir 1904 -1912 metais buvo Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu. Daug grožio Lietuvoje sukūrė šis, save vadinęs lenku, architektas. Puošnūs namai Vilniaus centre, Turgaus halė Pylimo gatvėje, bažnyčia Žvėryne, dabartinis Rusų dramos teatras, apie 30 bažnyčių įvairiose Lietuvos ir Baltarusijos vietovėse, nes caro laikais ten buvo Vilniaus gubernija.
Lietuvoje gražiausia yra Žeimių bažnyčia – tai Vaclovo Michnevičiaus dovana tėviškei, projektą jis atliko veltui, o statybai jo motina paaukojo 5000 caro rublių. Jam yra priskiriama ir daugiau bažnyčių, kai kurie šaltiniai skelbia – net 72. Baltarusijoje, Gervėčiuose, buvusiame lietuviškame kaime, stovi bažnyčia, primenanti Paryžiaus katedrą, ją net vadina Notrdamu.
1915 metais architektas paimamas į kariuomenę vadovauti karo kelių tiesimui. Po karo Michnevičius grįžo į Lietuvą, į Stripeikius šalia Žeimių. Nepasiliko nei Rusijoje, nei Vilniuje, nors save laikė lenku. Kaune buvo sutiktas šaltokai dėl tuometinių politinių aplinkybių. Nuomavosi butą Ožeškienės gatvėje, o savaitgaliais arkliais kinkyta karieta važiuodavo tuo pačiu keliu paneriu į Žeimius. 1919-1925 metais dirbo Plentų valdyboje vyr. inžinieriumi. Vėliau planavo ir prižiūrėjo Žemaičių plento tiesimą, suprojektavo Kauno totorių mečetę ir minaretą, žydų sinagogą ir kitus pastatus. Tačiau didžiausia šio architekto dovana Lietuvai – jo bažnyčios Žeimiuose, Nemunaityje, Ratnyčioje, Ašmenoje, Derečine, Žiežmariuose, Naujosiose Kietaviškėse, Perlojoje, Vievyje, Ukmergėje, Raudondvaryje, Kernavėje, Birštone, taip pat Vidžių, Barzdų, Kauno evangelikų reformatų bei Kauno bernardinų vienuolynas. Dauguma jų – neogotikos stiliaus, bet yra ir kitokių. Štai Gegužinės panaši į škotų senovinę akmeninę pilį, iš tolo baltuoja pagal jo projektą restauruota Raudondvario bažnyčia, totorių mečetė, žydų maldos namai. Žiežmarių bažnyčią suprojektavo su dviem bokštais, bet parapijai pritrūko pinigų, tad stovi tik vienas bokštas.
Rašantys apie bažnyčias pamini jų fundatorius, kartais statytojus, o architektus, kurie savo mintis ir fantaziją įgyvendino brėžiniuose, o vėliau statiniuose, pamiršta paminėti. Daugelį metų Vaclovą Michnevičių žinojo tik specialistai ir jo artimieji, na, dar mūsų žymusis Česlovas Kudaba nepamiršdavo jo paminėti.
Sovietai į Sibirą išvežė V.Michnevičiaus žmoną, ji ten ir mirė, pats architektas liko neišvežtas, tačiau 1946 metais jo mediniame dvarelyje Stripeikiuose įkūrė pradinę mokyklą. Rusų kareiviai išnešė į kiemą architekto rankraščius, knygas, brėžinius ir sukūrė laužą. Taip degė istorija, architekto sveikata ir taip jau nebuvo stipri, tačiau šie įvykiai visai palaužė jo sveikatą, ir 1947 metais šis didysis žmogus mirė varge ir užmirštas.
Klebonas Vaclovą Michnevičių palaidojo tyliai, be iškilmių, paprastame lentiniame karste, bet šventoriuje šalia jo bažnyčios.
Didelį puikų darbą atliko Žeimių kraštotyrininkai, surinko po kruopelę prisiminimus, pastatė jam paminklą miestelio aikštėje.
Geri darbai nemiršta, dar geresnį paminklą pasistatė jis pats sau ir mums. Mūsų krašte Birštono bažnyčia – taip pat jo. Nusilenkdami šiam dideliam kūrėjui minėkime jį tarp šimtmečio žmonių.
Zita Žiūrienė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *