Birštono kultūros centro folklorinis ansamblis „Raskila“, vadovaujamas Algirdo Seniūno ir Romos Ruočkienės, po 100 -mečio Dainų šventės buvo išvykęs į Lenkiją, festivalį „Poronino vasara 2018“, kuris vyko jau 44 kartą. Be kolektyvų iš Lenkijos, festivalyje dalyvavo slovakai, baltarusiai ir mūsų kolektyvas iš Lietuvos.
Poroninas – Mažojoje Lenkijoje, kalnų regione prie Zakopanės, esanti kurortinė vietovė, turinti gilias kalniečių tradicijas – žiemą čia veikia kalnų slidinėjimo trasos, o vasarą kviečia žygiai į kalnus pėsčiomis.
Poronino miesto architektūrinį stilių 17 a. apibendrino architektas A.Vitkevič, pradėjęs projektuoti medinius namus su aukštais stogais, kurie šiam regionui suteikia savitumo. Kaip sakė gidas, tai – laimingų žmonių kraštas. Ir tai atsispindėjo festivalyje. Ne tik jame, bet ir per visas valstybines bei asmenines šventes dauguma žmonių pasirėdo savo tautiniais drabužiais. Nuo mažutėlio – iki senolio. Todėl ir mes su savo tautiniais drabužiais jautėmės labai jaukiai ir būdami bažnyčioje, ir koncerto metu, nes buvome labai šiltai priimti… Teko stebėti vestuvių ceremoniją pagal senąsias guralų tradicijas, Ilgakasių konkursą, buvo gausu žaidimų ir estafečių… Kvietė senovinių amatų edukacijos ir užsiėmimai, parodos, rankdarbių bei skanumynų mugės…
Gerai, kad tik vieną kartą pasirodėme, būtų nepakakę laiko labai užimtai programai. Tradicinė PODHALĖS krašto pramoga „Kulig“: pasivažinėjimas po Poronino apylinkes liaudiškais vežimais, traukiamais arklių, ant laužo kepamos dešrelės, dainos, šokiai, žaidimai ir t. t.
Vykome į Zakopanę, pasikėlėme kalnų tramvajumi į Gubalovkos kalną (1123 m aukštis), nuo kurio atsiveria Tatrų, Pieninų pjausi viesulą. Ragino problemas spręsti gerumu ir atjauta ir pats taip elgėsi. Perspėdavo: „Kartais mes norime geri tik atrodyti, o ne būti.“
Pats gamindavo metalo saulutes ir jomis apdovanodavo atvykusius. Tarp mūsų irgi atsirado vienas, turintis šią brangią relikviją… Kryžius – saulutė tapo Paberžės simboliu…
Dar sustojome Dotnuvoje, kur Tėvas Stanislovas kažkada šių eilučių autorę ir kitus išlydėjo pro ŠIAS DURIS ir palaimino.
Alsią vasaros dieną Paberžėje pasisėmėme ramybės. Mus palydėjo Tėvo Stanislovo išmintis: „Žmogus laimingas tik duodamas, bet ne imdamas“.
Dėkojame Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus nariams už tokią įsimintiną kelionę.
Tuo, ką gavome, dalinsimės…
Nijolė Kvietkauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“