Pasisėmėme Tėvo Stanislovo ramybės…

Vidurvasarį, per gražiąsias Onines, Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus nariai lankėsi Paberžėje. Kelionėje mus lydėjo Arvydas Lekavičius. Ekskursiją pradėjome nuo Kėdainių, kur gidė supažindino su miesto įžymybėmis, požemiais, „Šviesiąja“ gimnazija. Skulptūrų kiemelyje buvo malonu pamatyti Birštone gyvenančio Aloyzo Toleikio sukurtą skulptūrą ir prie jos kartu nusifotografuoti.

Vis dėlto pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Tėvo Stanislovo sukurta garsioji Paberžė.
Algirdas Mykolas Dobrovolskis sekimą Kristumi pradėjo 1936 m., tapęs vienuoliu kapucinu Stanislovu. Baigė Kauno kunigų seminariją ir 1944 m. kovo 25 d. aukojo pirmąsias mišias. Buvo apdovanotas pamokslininko talentu ir puikiu gebėjimu kelti karo nuskriaustų žmonelių dvasią…
Užtat 10 – čiai metų atsidūrė Intos lageriuose. Po tremties Tėvas Stanislovas buvo nuolat persekiojamas, kilnojamas iš parapijos į parapiją, kol 1966 m. buvo atkeltas į Paberžę. Pats praėjęs kančių kelius labai suprato kitų žmonių išgyvenimus ir mokėjo paguosti. Tėvas Stanislovas stengėsi kiekvieną užkrėsti gerąja energija.
Su mumis bendravo mieloji Regina Galvanauskienė, kuri su tikra meile prižiūri bažnytėlę ir Tėvo Stanislovo sukauptas bažnytines relikvijas. Jos knyga „Sielų gydytojas“ ir remsiuosi, nes ji cituoja Tėvo Stanislovo žodžius: „Kad ir kokį darbą darytum, daryk su didžiausia meile. Pajusk džiaugsmą. O be meilės, dėl „pliusiuko“ – nė nepradėk, nieko iš to nebus. Juk visa, kas pasaulyje padaryta gražaus, padaryta iš meilės.“
Pats nevengė jokio darbo, ir kiti jam ateidavo į pagalbą. Svarbiausia, kad surinko iš apylinkių daugybę vertingų dalykų, kurie dabar puošia muziejaus sienas (maldaknygės, variniai puodai, raktai…).
„Džiaugsmo visur pilna, tik reikia jo ieškoti. Ir būsi laimingas“. Tėvas Stanislovas dalindavo savo gyvenimišką patirtį, visus skatindamas būti geriems. Sakydavo, jog prievarta gimdo prievartą: pasėsi vėją,pjausi viesulą. Ragino problemas spręsti gerumu ir atjauta ir pats taip elgėsi. Perspėdavo: „Kartais mes norime geri tik atrodyti, o ne būti.“
Pats gamindavo metalo saulutes ir jomis apdovanodavo atvykusius. Tarp mūsų irgi atsirado vienas, turintis šią brangią relikviją… Kryžius – saulutė tapo Paberžės simboliu…
Dar sustojome Dotnuvoje, kur Tėvas Stanislovas kažkada šių eilučių autorę ir kitus išlydėjo pro ŠIAS DURIS ir palaimino.
Alsią vasaros dieną Paberžėje pasisėmėme ramybės. Mus palydėjo Tėvo Stanislovo išmintis: „Žmogus laimingas tik duodamas, bet ne imdamas“.
Dėkojame Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus nariams už tokią įsimintiną kelionę.
Tuo, ką gavome, dalinsimės…

Nijolė Kvietkauskaitė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *