Rugpjūčio mėnesio priminimai

Sveikatai…
Naujas derlius šiemet ankstyvas, daržovių užderėjo gerai, taigi pats tinkamiausias metas prisiminti patarimus apie maisto produktų derinimą. Gal jau ne vienam tai yra tapę įprastu dalyku, o kai kuriems yra naujiena. Ar teko girdėti dr. Herberto Šeltono ir Ivano Pavlovo pavardes? Tai žmonės, kurie daug prisidėjo prie produktų derinimo svarbos įrodymų.
Kodėl vieni maisto deriniai virškinami puikiai ir lengvai, o kiti lėtai ir sunkiai? Turime prisiminti, kad vienu metu skrandyje virškinamas tik vienos rūšies koncentruotas maistas (tai – ne vaisiai ir ne daržovės). Mes, žmonės, nesame tik mėsaėdžiai ar žoliaėdžiai, mes valgome viską ir vienu metu!
Klasikiniai paruošimo būdai: mėsa su bulvėmis, vištiena su makaronais, žuvis su ryžiais ir t.t. Pusryčiams sumuštinis su sūriu, kiaušiniu. Paklausite: o kas čia blogo?
Pasiaiškinkime truputėlį. Mėsai suvirškinti skrandis išskiria rūgščias sultis, o bulvytėms reikia šarminių. Kol bulvė žalia, ji vandeninga daržovė, o iškepta – labai koncentruotas krakmolingas maistas. Kiek bekramtytum – vandens neatsiras. Rūgštys ir šarmai neutralizuoja vienas kitą. Nesistebėkime, jei po pietų skrandyje kartais didelis sunkumas, ėda rėmuo. Taip organizmas mėgina susidoroti su jam pateiktu rebusu, išskirdamas vis daugiau sulčių, kurios neutralizuojasi…
Iki galo nesuvirškintas ir kelias valandas išbuvęs skrandyje maistas keliauja į žarnyną. Baltymai jau pradeda pūti, angliavandeniai fermentuotis, pradeda gamintis toksinės rūgštys, kaupiasi dujos, sutrinka virškinimas. Toks sugedęs maistas dar turi ilgą kelią keliauti žarnomis. Sunkumą galima palengvinti medikamentais, bet svarbiausia, maistas taip ir nepasisavinamas!
Prisiminkite: prie mėsos – daržovės, prie bulvių – daržovės, duona- su daržovėmis ir t.t. Daržovėms suvirškinti nereikia jokių ypatingų skrandžio sulčių. Kirskite sau į sveikatą ir makaronus su salotomis, sūrį su mišraine.
Ir svarbiausia taisyklė: baltymų ir krakmolo niekada nevalgome kartu! Taigi nesivaržydami net ir kavinėje paprašykite tinkamo garnyro – daržovių vietoj bulvyčių.
Dar vienas svarbus  priminimas: vaisiai – pats vandeningiausias maistas, kuris virškinamas ne skrandyje, o žarnyne. Vaisių negalima valgyti su kitu maistu ar tuoj po kito maisto. Susimaišiusi su kitu maistu masė pradeda pūti ir gesti, pučia vidurius, „kyla“ rūgštys, vėl griebiamės vaistų.
Atsiminkime, kad daugiausia energijos organizmas sunaudoja virškinimui. Palengvinkime sau gyvenimą teisingai maitindamiesi, ypač dabar, kai šviežių daržovių ir vaisių metas.

Namams…
Šį kartą keletas priminimų ir patarimų tiems, kurie dairosi sodybos, planuoja  įsigyti seną  ir gal jau kitą vasarą leisti ten laiką.
Pirmas patarimas – nepulkite visko griauti, ardyti, perkasti, persodinti ar naikinti. Atsiminkite, kad sodybos tvarkymas ne vienerių metų darbas ir tam prireiks daug laiko, investicijų ir kantrybės. Todėl pirmiausia viską gerai apmąstykime, susiplanuokime.
Plane susižymėkime visus esančius statinius, kelius, takus, daržus, vaismedžius. Čia bus juodraštis.  Kitame, jau pagrindiniame plane, rodykite tai, ką norite keisti.
Planuodami lauke, naudokitės ilga virve – ja pasižymėkite naujas ribas, aiškiau matysite, kaip tai atrodys realybėje. Senoje sodyboje svarbu pasižymėti saulėtas ir pavėsingas vietas, tas, kuriose daugiausia kaupiasi drėgmė. Pravers planuojant augalų sodinimą. Rinkdamiesi sodinukus nepamirškite pasidomėti, kiek augs į plotį, aukštį. Augalai neturi užgožti vienas kito. Jei nutarėte sunaikinti senus medžius, tai raukite juos su šaknimis, nes atžalos pridarys rūpesčių.
Senųjų šeimininkų ypač verta paklausti dėl takų, kelių, gal buvo piltas gruntas, gal verta palikti viską kaip yra. Jei planuojate statybas, tai nepamirškite, kad turės privažiuoti ir sunkesnis transportas.
Jeigu jums pasisekė, ir pro langus matosi ežerėlis ar upelio vingis, planuokite  pagalbinius pastatus ir augmeniją taip, kad nesugadintumėte gražaus vaizdo.
Jei norite įsikurti kuo greičiau, jaukumo sodybai suteiks pavėsinė, pergolė, kita mažoji architektūra (skulptūrėlės, vėjarodės, nameliai augintiniams ir t.t.). Tik atsiminkime – kuo mažiau menkaverčių daiktų. Verčiau įsigyti vieną kitą meistro daiktą – bus ir svečiams kur akis paganyti.
Pirmais metais nepulkite užsitiesti didžiausių daržų – geriau vieną kitą gazoną, jaunus, dar neišvaizdžius medelius  pridenkite vienmetėmis ar daugiametėmis gėlėmis.
Jei sodyba skirta poilsiui, nepamirškime to ir „neparduokime“ jai visų vasarų tik dirbdami. Raskite laiko pailsėti ir pasidžiaugti tuo, kas jau sukurta sodyboje.

Sodui, daržui, gėlynui…
Artėja Žolinė. Pagal senas tradicijas, tai – visų darbų pabaiga augintojams. Belikdavo tik derlių ragauti ir į podėlius krauti. Bet kur tau, šiuolaikinis žmogus viską ištisus metus suka ratu – išmokome auginti ant palangių, balkonuose, šiltnamiuose.
Bet ir tradiciškai randasi darbų sode. Jau nurinkome avietes, laikas praretinti atžalas. Dažnai pamirštame tą padaryti su vyšniomis. Atlankomis pats laikas dauginti vaiskrūmius, dekoratyvinius krūmelius.
Dabar puikiai matosi, kur koks sergantis medis – neatidėliodami išpjaukime sergančias šakas. Pašalinkime ir nudžiūvusias.
Pats laikas sode ar darže veisti naują braškyną. Apsispręskime, kokių uogų – ankstyvųjų, vėlyvesnių, saldžių ar rūgštesnių norėtume savo šeimai. Pasidomėkime naujomis veislėmis ir jokiu būdu nepasikliaukime ir nesodinkime to, kas kam atliko, ar kas ką pasiūlė – neteks nusivilti.
Sodinkime tik gerai įsišaknijusius daigus. Tinkamiausias sodinimo laikas iki rugpjūčio vidurio. Nepatyrusiems verta priminti, kad labai svarbu sodinant neužkasti kero širdelės. Kol prigis, nepamirškite laistyti. Jei drėgmės mažai, palaistykite ir vėliau, braškėms to reikia.
Braškes galima auginti ir ant plėvelės. Ant paruoštos sodinimui žemės tiesiame plėvelę, (jei dvispalvė, tamsiąja puse į apačią), padarome skyles (šachmatine tvarka ar kitais norimais atstumais) ir sodiname daigus. Jei jūsų braškynas bus nedidukas, tikrai netaupykite ir pirkite brangesnę dvispalvę plėvelę, kuri yra austinė, pralaidi orui ir drėgmei. Atsipirks.
Laikas dauginti, o jei yra reikalas, persodinti bijūnus. Jau galime sodinti pavasario žiedams krokus, snieguoles, žydres.
Pražydo pirmieji jurginai. Nelaikykime peržydėjusių žiedų ant krūmo, šalinkime, taip palengvinsime prasiskleisti naujiems žiedams.
Jei jau subrendo pupelių ir žirnių derlius, neišraukime jų, o nupjaukime. Šaknys kaupia azotą, o dirvai tai patinka. Gal jau laikas nupjauti ir bulvienojus? Tą darykime kokias dešimt dienų prieš bulviakasį.
Bitininkai jau baigia kopinėti vėlyvųjų grikių, viržių ir kitų augalų medų, tvarkys, sumažins lizdus, išims dirbtinius ar nebaigtus siūti korius. Laikas gerai apžiūrėti avilius, užtaisyti plyšius, apšiltinti lizdus.
Dairykimės, ieškokime, ką galima pagražinti, ką kitiems metams norėtume matyti patobulinta: gal kokios spalvos krūmelio trūksta, gal kokia apleista ir tuščia vieta bado akis, o gal ką ir pašalinti reikėtų. Dar turėsime laiko ir rudenį padirbėti.
Gražaus paskutinio vasaros mėnesio!

Pašnekesiai

Štai ir vėl man pasaulis gražus,
Štai ir vėl,-
šie kemsynai, ši plunksna praskridusio genio,
tvenkinys, maurų kvapas, alsa, pakelė…
Va – išpampus, stora tarsi pantis dėlė,
įsisiurbus į koją žąsino seno,-
net ir ji, net ir ji, varge mano!…
/Donaldas Kajokas/
Toks Donaldiškai gražus rugpjūtis ateina pas mus su Žoline. Tai jau lietuviškas, liaudiškas pavadinimas, nes eisime su žolynėlių puokštelėmis į atlaidus ar į mišias. O viena iš seniausiai minimų Marijos dangun ėmimo švenčių yra atėjusi net iš Jeruzalės, kur buvo minima jau IV a. Keičiasi laikai ir tradicijos. Dabar jau būtų keista, jei iki Žolinės neragautume naujo derliaus, kaip buvo įprasta. Skubame užsiauginti visko anksčiau, greičiau, daugiau…
Tas vis „daugiau ir daugiau“ bumerangu gręžiasi į mus. Apie ką čia aš? Ogi visai ne apie šventinius dalykus. Galvą jau sopa besiklausant atsipeikėjusių protingųjų, kad jau paskendome šiukšlėse. Bauginantys skaičiai kiek ko išmetame, šimtais metų nesuyrančių plastmasių kalnai, nenuspėjamos pasekmės gamtai, žmogui! Mano žilstelėjusi galva jau sukasi nuo šių minčių kelis dešimtmečius. Prisimenu, kai pirmą kartą, tuoj po Nepriklausomybės atgavimo, nusivežėm anytą į Palangą. Ir ji, tokia švaruolėlė iš prigimties, pamačiusi Rąžės upelyje plaukiojančius „bambalius“, pajūryje krūvas šiukšlių, apleistus tualetus, tiesiog sudejavo: „Ir ko jūs čia į tą šiukšlyną veržiatės?“. Tai buvo tas metas, kai pas mus atsirado įvairios pakuotės. Atsirado gerokai anksčiau, nei šiukšlių konteineriai, pakuočių ar taros supirktuvės. Pradžioje taip smagu ir malonu buvo parsinešti supakuotą duoną, pieną ir grietinę popieriniame ar plastikiniame maišelyje – nereikia plauti butelių, tarškėti su jais atgal į parduotuvę. Bet kai jau kelerius metus, kad ir kaip skrupulingai atrinkdama, rūšiuodama ir visaip kitaip mėgindama mažinti atliekas, kas kelios dienos išnešu pilną šiukšlių maišelį – negaliu nurimti: kur mūsų protingų mokslo žmonių akys? Kodėl tik dabar atsipeikėjo ir sukruto – „Neimkim maišelių, švarinkim gamtą!“ Apie kokius čia maišelius dar… kai iki ausų skendim šiukšlėse nuo įvairiausių „mandrų“ įpakavimų. Nutariau griežtai – protestuosiu. Susiradau sietkelę, tokią iš storų šilkinių siūlų supintą, turiu pasitaupiusi sviestinio popieriaus, popierinių maišelių -parduotuvėn eisiu su savo pakuote. Pilstomai grietinei nešiuosi savo stiklainėlį. Na, čia tik pradžia. Toliau bus dar gražiau, bet visų paslapčių neišduosiu. Popierinių nosinaičių nepirksiu, servetėlių taipogi. Gaila, mažų vaikų jau neauginsiu, tai pampersų nebus kaip ignoruoti. Jungtinės Karalystės moterų organizacijos, esu skaičiusi, jau keli dešimtmečiai su tuo kovoja. Bet ką tu čia papūsi prieš vėją, prieš pramonės gigantus. Lengviau jau mūsų ministrui su alkoholiu kovoti. Bet, kaip liaudis sako, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Per Žolinę išsitrauksiu baltą gražią nosinaitę, šalia savo žolynėlių, nusišluosčiusi kaktą, pagarbiai rankinėn įsidėsiu. Va taip.
Švarūs namai, švarus kiemas, švari gatvė, švarus miestelis… Švari sąžinė, švarios mintys… Ir vėl man, anot poeto, pasaulis gražus! Na ir įsijaučiau švarintis, tikrai, kaip prieš atlaidus!
Šilto ir derlingo rugpjūčio!
Jūsų Augustina.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *