Kilnios misijos dalyviams Kazbekas parodė atšiaurų veidą

Liepos 22 dieną į Lietuvą sugrįžo turiados „Kazbekas – 2018“ dalyviai, kopę į vieną aukščiausių ir vaizdingiausių Kaukazo viršukalnių (5047 m), kurioje ir vidurvasarį, svilinant karščiams, gali pabraidžioti po sniegą. Kartu su Vilniaus keliautojų klubo nariais ir nenuilstančiu jų vadovu Algimantu Jucevičiumi Gruzijoje (Sakartvele) trumpas atostogas praleido ir fotomenininkas, kaimo turizmo sodybos „Šaltupis“ (Prienų r.) savininkas Raimondas Puišys. Kaip paprastai būna kelionėse ar kopimuose, jo 30 – ties kilogramų svorio mantą svarino ir nelengva fotoaparatūra – ja fiksavo ne tik pakeleivių pastangas pasiekti Kazbeką, bet ir jų nuotaikas, kaukazietiškos gamtos vaizdus.

-Į Kazbeką pirmą kartą užkopiau 2011 metais. Šiemet jo nebuvo mano planuose, ruošiausi rugpjūtį vykti į pietvakarių Pamyrą – keliautojų grupė, paminėdama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ketina vienai iš bevardžių šio kalnyno viršukalnių suteikti Vydūno vardą. Pamyro kalnyne jau oficialiai registruotos lietuviškos Donelaičio, Čiurlionio, Maironio, Dariaus ir Girėno, Lietuvos, Vilniaus, Kauno ir kitos viršūnės. Deja, dėl darbymečio sodyboje ir laiko stokos šios turiados teko atsisakyti, – pasakojo Raimondas Puišys.
Lietuvos keliautojų žygis pradėjo iš nedidelio ir ramaus miestelio pačiame Gruzijos ir Rusijos pasienyje – Stepantsmindos, kuriame sukurta reikiama turizmo infrastruktūra ir paslaugos. Apsilankyti šioje turistų mėgstamoje vietovėje verta vien dėl nuostabaus vaizdo į kalnus – fotografų svajonės – ant vienos viršūnės, virš žalių slėnių ir miškų, 2170 metrų aukštyje stovi nedidukė XIV a. Gergeti Šv. Trejybės cerkvė su kryžiumi ant kupolo, prigludusi prie amžiais Gruzijos istoriją saugančio kalnų karaliaus Kazbeko.
Iš pažiūros kalnas rūstus, snieguota viršukalne remiasi į debesis, tačiau yra pasiekiamas. Todėl keliautojų grupė į viršūnę kilo neskubėdama, treniruodamasi ir aklimatizuodamasi tarpinėse palapinių stovyklose. Jie sustojo poilsiui pievelėje šalia Gergeti cerkvės, porą naktų praleido Kazbeko kalno papėdėje prie Meteo stoties, palypėdami aukštyn ir nusileisdami, o prieš lemiamą smailės šturmą apsistojo „balne“, kur prasideda ledynas.
Lemiamą kopimo dieną, trečią valandą ryto, keliautojai jau buvo trasoje, iki pietų jie turėjo pasiekti savo tikslą. Viskas klostėsi pagal planą, tačiau iki Kazbeko viršukalnės likus vos 100 – 200 metrų, netikėtai prasidėjo pūga, keliautojai negalėjo įžiūrėti, kur statyti kojas, todėl buvo priimtas sprendimas nerizikuoti ir kuo skubiau leistis žemyn.
„Svarbiausia, kad sugrįžome sveiki ir gyvi,“ – dėl to, kad nepasisekė Kazbeko smailėje iškelti Trispalvės, neišgyveno R.Puišys. Užpernai to paties keliautojų klubo nariai tapo tragiško įvykio liudininkais, kuomet ant kalno prasidėjus audrai žaibas trenkė į vyriškį. Jis, gavęs smūgį į galvą, prarado sąmonę ir paleido anūkės, su kuria kopė aukštyn, ranką – praradusi pusiausvyrą, ji nusirito žemyn ir tarpeklyje dingo amžiams. Šeima buvo atvykusi iš Rusijos.
Patyrusio keliautojo R.Puišio įsitikinimu, lengvabūdiškas elgesys, skubėjimas kalnuose, gamtos sąlygų nepaisymas yra neatleistinas. Nors pats kopimas į Kazbeką techniškai nėra sudėtingas, tačiau žygeiviai privalo pasiruošti galimiems netikėtumams, iš anksto pasirūpinti reikiama alpinistine įranga ir patyrusiu vedliu. Ypatingai svarbu laikytis saugumo reikalavimų kopiant į viršūnę stačiais it peilis šlaitais. Apie tai keliautojams primena pakeliui rymantys juodi ir balti kryžiai, pastatyti Kazbeke žuvusių alpinistų atminimui.
Savo žygį keliautojai skyrė Lietuvos ir Gruzijos (Sakarvelo) valstybių atkūrimo 100 – mečiams, todėl šių draugiškų šalių vėliavas jie išskleidė kiek žemiau Kazbeko viršukalnės.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *