Kada liberalų šauliai dėvės „koloradkes“?

Galima ligi užkimimo ginčytis, koks buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nario, Rusų sąjungos atstovo Viačeslavo Titovo tikslas paburnoti vieno pokario partizanų vadų – Adolfo Ramanausko – Vanago adresu, remiantis Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo ir kitų okupacinių struktūrų išleistais dokumentais. Jis dabar teigia, esą norėjo tik diskusijos apie tai, ar A. Ramanausko – Vanago vadovaujami kovotojai verti įamžinimo Klaipėdoje, jei yra „išžudę 8 tūkst. taikių Lietuvos gyventojų“, remdamiesi savo įsteigtų karo lauko teismų nuosprendžiais.
KGB dokumentus tyrinėjęs istorikas ir Seimo narys Arvydas Anušauskas, remdamasis neįvardytu grafologu, savo paskyroje socialiniuose tinkluose jau parašė, esą parašas po nuosprendžiu „Ramanauskas“ neatitinka šiam žmogui būdingos rašysenos.
Diskusija baigta? Tataigis, kad ne. Galėčiau lažintis, kad p. Titovui tokie argumentai, jei jie būtų net nenuginčijami – verti nulio. Nes ne diskusijos skaudžiais šios šalies istorijos klausimais jis siekė. Kremliuje pagimdyto „Rusų pasaulio“ simpatikui, regis, būtų idealu, jei kurioje Klaipėdos tarpuvartėje jam kas nors būtų „pakrovęs malkų“ ligi komos būsenos. Tąsyk kaip reikiant sutrimituotų diduma Kremliaus propagandos beigi ideologijos ruporų, be to, jų TV programose kokią dieną ar dvi būtų kalbama apie lietuvių fašistus, kurie perrašinėja istoriją ir skriaudžia prorusiškus aktyvistus. Dabar tik – indelis miltų ant švarko atlapo ir žadamas apkaltos procesas. Šie dalykai, siekiant patvirtinti, esą Lietuvoje įsivyrauja žmogėdrų režimas, akivaizdžiai netempia.
Kita vertus, suprantu, kad su p. Titovu esame labai skirtingų polių. Mane jaudina, ar paplavų kibiras ant KGB nužudyto partizanų vado, gali būti toleruotina žodžio ir išraiškos laisvės forma. Jam, kaip „Rusiško pasaulio“ gerbėjui, į tai visiškai nusičiurkšt. Nes matome, kiek tam „pasauliui“ nuomonė ir išraiška yra svarbi bei pamatinė. Kad ir tame pačiame okupuotame Kryme. Saulutė pro groteles (dar ne pati tragiškiausia pasekmė), o ne išraiškos laisvė.
2007 -aisiais, kada paskutinįsyk buvau Kryme prie Ukrainos valdžios, teko kalbinti vietos prorusiškų komunistų lyderį Leonidą Gračą, kuris ir tada koneveikė „Kijevo valdžią“ ir vėliau „žaliuosius žmo-geliukus“ pasitiko taip, kaip įprasta „Rusiško pasaulio“ gerbėjams. Dabar kažkur rusiškoje žiniasklaidoje mačiau p. Gračą skundžiantis, kad šiandien rusiškame Kryme problemiška kritikuoti net vietos valdžioje karaliaujančius vagis. Saulelę pro tikras groteles už prieštaringą nuomonę galima išvysti. Skirtumėlis, vienok, lyginant su tuo, kas buvo prie „Kijevo chuntos“.
Man dėl žodžio ir išraiškos laisvės reikalo norėtųsi, kad ir garsias knygas rašanti Rūta Vanagaitė nuodugniau tyrinėtų tai, ką skelbia, gerbtų kitokią nuomonę, kuri galbūt vyrauja Lietuvoje naratyvo teise. Bet kad ji vis daugiau ir dažniau diskutuoja kur nors užsienyje, patogesnėse sau auditorijose, kur sutinkama plojimais beigi ovacijomis. Todėl pradedu abejoti, kad jos skandalingoji kūryba pirmiausia yra skirta lietuviškai auditorijai. Taip, jei tik norima „sprogusios bombos efekto“ čia.
Tačiau sugrįžkime prie Rusų sąjungos personažo. Klaipėdos savivaldybės taryba ar bent jau jos dauguma p. Titovui projektuoja apkaltos procesą. Kaip sulaužiusiam Tarybos nario priesaiką. Įtariu, kad „kabintis“ rengiamasi į priesaikoje užfiksuotą pasižadėjimą „susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių gyventojų teises ir viešuosius interesus“. Teisiškai lengva nebus.
O precedento pasekmės gali būti daugiabriaunės. Nes išgirdęs apie apkaltą Klaipėdoje, pirmu reikalu prisiminiau Druskininkuose vietos kunigaikščio inicijuotą apkaltos procesą keliems opozicijos nariams, siekiant juos iššveisti iš vietos valdžios. Todėl mano žvilgsnis į apkaltos institutą yra įtarus.
Kita problema. Tokie, kaip p. Titovas, savo politinėje veikloje visada tikrins galimas ribas. Jie nieko kita neveiks, tik slampinės aplink raudonas linijas. Tokie politikos personažai mano, kad Lietuvos valstybė, skirianti Motiną Rusiją nuo Karaliaučiaus regiono, yra laikinas nesusipratimas. Tą sako jų ideologijos pagrindas. Ir niekaip kitaip.
Todėl ieškodamas panašius demaršus sukeliančių priežasčių, norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų politinės klasės pavyzdžius. Jeigu valdančioji koalicija nacionaliniu mastu gali susimesti klumpes su žmonėmis, seginčiais „koloradkes“, tai ko norėti iš p. Titovo Klaipėdoje? „Koloradkė“ vienos su valdančiosiomis partijomis kartu balsuojančios politinės organizacijos lyderio atlape – signalas p. Titovui žengti per raudoną liniją. O gal pavyks sukelti skandalą, reikšmingą visuomenės dalies pasipiktinimą?
Jeigu „koloradkių“ nešiotojai Vilniaus miesto taryboje valdantiems liberalams yra mielesni už konservatorius, tai ko jūs norite iš p. Titovo Klaipėdoje?
Štai, kur yra viena liūdnųjų problemų: kada reikalauja politinis interesas, galima visu partijos skyriumi stoti į Šaulių sąjungą. Kada iš koalicijos reikia ką nors išmėžti, perkeltine prasme prie šaulio mundieriaus galima toleruoti ir „koloradkę“.

Rytas Staselis