Liepos 3 dieną nacionalinis egzaminų centras paskelbė šių metų pagrindinės sesijos valstybinių brandos egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, anglų kalbos, biologijos rezultatus. Šiais metais keitėsi lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tvarka, todėl po rezultatų paskelbimo viešoje erdvėje vyksta ypač aštrios diskusijos. Vienos nuomonės nėra: vieni džiaugiasi, jų manymu, lankstesne egzamino tvarka, kiti lieka nusiteikę priešiškai.
,,Lietuvių kalba ir literatūra yra viena svarbiausių disciplinų mokykloje. Ji kloja esminius ugdymo pagrindus: nuo mokymosi skaityti ir rašyti iki kritinio mąstymo, refleksijos, skirtingų kultūrų pažinimo“, – teigia Nacionalinis egzaminų centras. Tai, jog lietuvių kalba ir literatūra yra vienas svarbiausių dalykų mokykloje, paneigti iš tiesų sunku, tačiau antrasis teiginys kiek prasilenkia su realybe, kadangi ji turėtų kloti esminius pagrindus, tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Mano nuomone, ne! Žinoma, mokykloje mokoma skaityti ir rašyti, tačiau dėl kritinio mąstymo, refleksijos ir skirtingų kultūrų pažinimo galima diskutuoti, kaip sakoma, ilgai ir nuobodžiai.
Kritinis mąstymas – tai bene dažniausiai ,,į galvą kalamas“ žodžių junginys, kuriuo bandoma pateisinti kritikuojamą lietuvių kalbos ir literatūros egzamino struktūrą, tačiau dažnai atrodo, kad tikrosios jo reikšmės nežino ir patys švietimo sistemos atstovai. Apie kokį kritinį mąstymą galime kalbėti, kai vieša paslaptis yra tai, kad mokiniai negali reikšti tikrosios savo nuomonės, o privalo įtikti vertintojui. Kitaip sakant, egzamino metu mokinys tampa loterijos dalyviu, nes viskas priklauso ne nuo jo, o nuo vertintojo nuomonės.
Be viso to, sunku kalbėti apie kritinį mąstymą, kai tavo pasirinkime egzistuoja prievolė. Naujoji lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tvarka numato, jog prie kiekvienos temos egzamino užduotyje bus pateikiami du rekomenduojami autoriai, kuriais siūloma remtis rašant rašinį, tačiau abiturientas galės rinktis, ar remtis jais, ar kitais iš minėto 36 (iš kurių 4 užsienio) autorių sąrašo. Anot Nacionalinio egzaminų centro, tai suteiks mokiniams daugiau savarankiškumo, atsakomybės bei leis pademonstruoti kūrybiškumą, kultūrinį raštingumą. Tariamai tikrinamas abituriento kūrybiškumas ir kritinis mąstymas, apeliuojama į savarankiškumą, bet iš tiesų abiturientas spraudžiamas į Prokrusto lovą – tam tikrus rėmus. Žinoma, galima pasidžiaugti laisvesne egzamino forma, tačiau Lietuva turi daugiau nei 32 dėmesio vertus rašytojus. Kodėl, kalbant apie moters paveikslą, labiau verta remtis V. Mykolaičiu – Putinu, bet negalima analizuoti moters įvaizdžio J. Ivanauskaitės kūriniuose? O gal patiems vertintojams trūksta kompetencijos, todėl kuriamas tam tikras šablonas?
Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į dalyko pavadinimą ,,Lietuvių kalba ir literatūra“, tačiau kodėl visas dėmesys skiriamas tik literatūrai ir pamirštama pati kalba. Taisyklingai rašyti gimtąja kalba privalo kiekvienas išsilavinęs tos šalies pilietis. Abituriento rašinyje tik nedidelė vertinimo dalis yra skirta rašybai ir skyrybai. Nori ar nenori, bet rašyti reikės visiems, palikusiems mokyklos suolą, o skaityti poeziją, kurti ir interpretuoti, deja, nebus prievolė.
Manau, jog šiai dienai lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra tik tariamas kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir pažinimo vertinimas. Nacionalinis egzaminų centras bando sudaryti įspūdį, jog egzaminų tvarka tampa vis laisvesnė, tačiau iš tiesų tai tebėra spraudimas į tam tikrą šabloną, vertimas mąstyti vienodai, mąstyti taip, kaip mąsto mokytojas, kaip mąsto klasiokas. Kol kas mokyklos funkcija yra paruošti egzaminui, tačiau ne gyvenimui ir tikriausiai prireiks daugybės laiko, kol tai pasikeis.
Rimantė Jančauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“