„Kur Nemuno mėlynas kelias“

Per daugiau nei dešimtį metų Birštono vienkiemio bendruomenės organizuojamos teatrų šventės vyko įvairiose vietose, bet daugiausia rinktasi Matiešionyse. Vaidinta ir kalbininko Jono Kazlausko tėviškėje, o pastaraisiais metais kas antrus metus vykstančiam tradiciniam klojimų teatrų festivaliui „Kur Nemuno mėlynas kelias“ plačiai atsiveria Galinių sodybos vartai.

Birštono vienkiemio teatro publicistinį vaidinimą „Kalboje – tautos stiprybė“ matė ir Šimtmečio Dainų šventės „Vardan tos…“ žiūrovai.


Atsivėrė jie ir praėjusį šeštadienį, tik, deja, šiemet Marytė Galinienė svečius sutiko jau be buvusio šios sodybos puoselėtojo ir nuoširdaus festivalio rėmėjo vyro Jono, prieš metus atgulusio Amžinajam poilsiui. Tačiau, kaip sako Marytė, atsisakyti to, kas jiems abiems su Jonu buvo svarbu, kas juos ir kitus džiugino, ji negalėjo. Taigi viskas sodyboje taip, kaip buvę, o svečių priėmimui pasiruošti padėjo ir bičiulės, ir giminaičiai, ir festivalio organizatoriai. Beje, garsas apie vingiuojantį Nemuno kelią sklinda vis garsiau, tad kaskart Matiešionis atranda ne tik nauji žiūrovai, bet ir aktoriai.
Būtent pirmą kartą Birštone ir Matiešionyse viešintis Koryčino miesto senjorų teatro kolektyvas (Lenkija) ir pradėjo festivalio programą. Svečiai suvaidino vieną iš populiariausių, beveik visuose Europos teatruose statomų Moljero pjesių – „Miestelėnas bajoras“. Tai – lengva satyra, išryškinanti ir tuo pačiu išjuokianti žmogaus siekį būti tuo, kuo jis nėra. Beje, labai aktuali ir šiandien, nes ir tarp mūsų nesunkiai surasi žmonių, trokštančių šlovės, garbės ir šiems laikams ypač būdingo žinomumo.

Birštono kultūros centro teatro (režisierius Rimantas Jacunskas) suvaidintoje J.T. Vaižganto pjesėje „Žemės ar moters“ ir gerų Birštono vienkiemio bendruomenės bičiulių – Kelmės mažojo teatro pastatyme pagal A. Čechovo „Piršlybas“ (režisierius Turgay Velizade) taip pat kalbama apie savanaudiškumą. Birštoniškių spektaklyje pasiturintis klebono ūkvedys niekaip negali apsispręsti, ko jam labiau reikia: tinkamos merginos ar tinkamos vietos. Geriausia, aišku, būtų, jeigu abi sutaptų, bet, jeigu jau taip neatsiranda, apsispręsti padeda valakai. Kelmiškių suvaidintoje istorijoje, kaip ir būdinga kai kuriems A. Čechovo kūriniams, tuščiagarbes žmogaus ambicijas bent laikinai užgniaužia visagalis jausmas – meilė.

„Tulpės“ sanatorijos direktorės pavaduotojas Vytautas Kunca prizą už geriausią moters vaidmenį įteikė Danguolei Lukošiūnienei.

Kelmės mažasis teatras – tai profesionalų kolektyvas, bet, kaip tvirtino jo vadovas Algimantas Armonas, neatvažiuoti į Matiešionis jie negalėjo. Čia tokia ypatinga aura ir taip gera.
– Mes tiesiog laukiam pakvietimo, – sakė A. Armonas, šį kartą pats ir vaidinęs spektaklyje.
Jam pritarė ir vienas žinomiausių Lietuvoje liaudies teatrų režisierių Jonas Andriulevičius, anksčiau į festivalį atvažiuodavęs su Jonavos kultūros centro kolektyvu, o šiemet su Kaišiadorių kultūros centro teatru pristatęs inscenizaciją „Išvarytieji“, parengtą pagal R. Granausko apsakymą „Juodas Gaidys raudona uodega, vardu Jonas“.
– Esu dalyvavęs daugelyje festivalių, bet Matiešionyse vykstantis – išskirtinis. Jau vien dėl to, kad tai visos bendruomenės šventė, – dalindamasis įspūdžiu džiaugėsi J. Andriulevičius.
Aš pridurčiau, kad ne vienos bendruomenės, nes joje galėjai matyti svečiais (jais buvo ir atlikėjai, ir visi žiūrovai) besirūpinančius ir Birštono vienkiemio, ir Matiešionių bendruomenių žmones.

Festivalio organizatorius, dalyvius ir žiūrovus pasveikino Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.

Žinomas režisierius labai gražiai atsiliepė ir apie Birštono vienkiemio teatro pasirodymą – Šimtmečio Dainų šventės „Vardan tos…“ publicistinį vaidinimą „Kalboje – tautos stiprybė“, režisuotą Beatos Klimavičienės.
– Neprašant priversti žmones atsistoti, kartu dainuoti, braukti ašarą – tai labai daug, tai – stipru, – po Vienkiemio aktorių spektaklio sakė J. Andriulevičius.
Gal kompozicijos prasmė slypi būtent tame, kad joje ir kalbama apie tautos stiprybę – kelią nuo pirmojo lietuviško žodžio atsiradimo mūsų lūpose, kalbos laisvę ir Nepriklausomos Lietuvos siekį bei lietuviško tautiškumo šiandieną. Tiesiog negali nesutikti su pagrindine spektaklio mintimi, kad keturis šimtmečius iki Vydūno ėjusios ir didžiojo mūsų rašytojo, filosofo ir kultūros veikėjo dar skaisčiau įžiebtos šviesos ateitis – kiekvieno iš mūsų rakose. Man šiame pasirodyme buvo gražu ir tai, kad scenoje kartu stovėjo mamos ir dukros, kaimynai ir bičiuliai. Visi jie buvo viena didelė gilių bei prasmingų Vydūno minčių suburta šeima.
Na, o kaišiadoriečių spektaklio pasirinkimą, kaip sakė jo kūrėjai, lėmė gailestis… Gailestis motinoms, laukiančioms iš norvegijų, anglijų ir kitų užsienio šalių negrįžtančių vaikų, gailestis išvytiems ne tik iš paežerių, bet ir iš savo gyvenimo, iš užuojautos, pagarbos lauko. Spektaklyje perteikiama vienišų likusių senyvų moteriškių

Marytė Galinienė (dešinėje) su jai talkinusia Irena Lenkutiene.

baimė dėl vienkiemius siaubiančių, plėšiančių, kankinančių ir žudančių banditų. Iš šalies senutės vertos pasigailėjimo ar užuojautos, tik pačios jos to neleidžia sau pasakyti, priimti. Laikosi įsitvėrusios šviesos net tuomet, kai, rodos, viskas prarasta, jokios išmaldos ar gailesčio neprašo. Labai greitai bejėgės našlės pakliūva į „verslininko“, superkančio žemę, nagus. Jis nusipirko jų abiejų – dar gyvų – namelius paežerėje, ir šios dabar baiminasi: „Kas bus, jei gyvens per ilgai, nei joms atskaičiuota už 600 Eur.“
Skaudi tautos moralinė degradacija kaišiadoriškių spektaklyje perteikiama kartu su vis dar rusenančia žmogiškumo kibirkštėle. Kaip norisi ja tikėti… Beje, kaip tik vienos iš moteriškių vaidmens atli-kėjai Danguolei Lukošiūnienei atiteko „Tulpės“ sanatorijos prizas, skirtas geriausiai festivalio aktorei. „Versmės“ sanatorijos dovaną už geriausią vyro vaidmenį pelnė birštoniškis Linas Grigaravičius, žaismingai suvaidinęs senbernį Joną.

Festivalio kolektyvų vadovai su organizatoriais Beata Klimavičiene ir Vytu Kederiu.

Festivalyje išdalinta ir daugiau dovanų, buvo ir netikėtų staigme-nų. Dailininkė iš Kauno Irena Mikuličiūtė savo tapytą paveikslą skyrė sodybos šeimininkei Marytei Galinienei, o jos kolega Vilius Ksaveras Slavinskas savo darbą įteikė svečiams iš Lenkijos. Šventės pabaigoje ir kolektyvų vadovai, ir festivalio rėmėjai rankose glaudė Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininko Vyto Kederio ir renginio vedėjos Beatos Klimavičienės padovanotus keraminius angelus – gerumo ir bendrystės simbolius.
…Mėlynu Nemuno keliu nuvilnijusi klojimų teatro šventė nusitęsė į vakarą. Ji dar užsuko į giminių, buvusių kaimynų bei pažįstamų sulaukusias matiešioniškių ir aplinkinių kaimų vietos žmonių trobas, gulė į jaukaus, šilto susitikimo akimirkų kraičio skrynią.
Ramutė Šimukauskaitė

Birštono vienkiemio bendruomenė šiais metais teikė paraišką dėl finansavimo projektui „Puoselėkime tradicijas ir tautiškumą“ ir gavo paramą iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pagal veiklos sritį „Renginių organizavimas“.

 

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *