Andrejus Kurkovas: „Lietuva – magiška šalis“

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas 2018

Už galimybę pažinti Lietuvą ir pagalbą bei paramą rašant „Šengeno istoriją“ Andrejus Kurkovas dėkingas ir savo bičiuliams: diplomatui Algirdui Kumžai ir žurnalistui Audriui Siaurusevičiui.

Liepos 6-8 dienomis Prienų rajone vykusiame Pasaulio Lietuvių jaunimo susitikime viešėjo ir savo patirtimi dalijosi ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas. Kaip sakė rašytoją pristatęs žurnalistas Audrius Siaurusevičius, jo knygos išverstos į keturiasdešimt kalbų, pardavinėjamos beveik septyniasdešimtyje pasaulio šalių, o jo publicistiką, pasisakymus bei komentarus cituoja ir spausdina solidžiausi pasaulio laikraščiai. Naujausia A. Kurkovo knyga – „Šengeno istorija“ – pasakoja apie šių dienų Lietuvą, Europą, Kukutį, meilę tėvynei ir artimui. Romanas jau pasirodė rusų, ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, rudenį bus išverstas į prancūzų ir vokiečių kalbas. „Šengeno istorija“ dedikuota Marcelijaus Martinaičio atminimui. Romane „Šengeno istorija“ labai daug Lietuvos tematikos, siužetas vyksta Prienuose, Anykščiuose, Kaune, Šeštokuose ir kitose Lietuvos vietose.

Vykusiame susitikime Andrejus Kurkovas pasakojo apie tai, kaip susidomėjo keliavimu, rašymu ir kalbomis. „Kai buvau vaikas ,nežinojau žodžio migracija, bet nuolat svajojau keliauti. Tai paskatino mokytis užsienio kalbų, pirmoji kalba, kurią išmokau, buvo – lenkų. Skaitydamas užsienio kalba bandydavau įsivaizduoti tuos kraštus“, – pasakojo Andrejus. Norėdamas praktikuotis lenkų kalba, Kijevo gatvėje jis užkalbino lenkę moterį. Jie susidraugavo ir toji moteris pakvietė jį apsilankyti Lenkijoje. „Ji sutiko apsimesti, kad mes esame giminės ir atsiuntė man kvietimą. Po keleto mėnesių, 1980 metais, aš pirmą kartą išvykau į užsienį. Grįžus į sovietinę Ukrainą, pasaulis atrodė kitoks – žymiai didesnis“, – teigė Andrejus. Pradėjęs daugiau keliauti, dar Sovietų Sąjungos laikais nuvykęs į Londoną, Andrejus susidūrė su kitokiais netikėtumais: „Kai atvykau, nutiko keistas dalykas – man atrodė, kad tuoj būsiu paverstas britų šnipu. Niekaip negalėjau pasitikėti anglais ir tai buvo dėl to, kad jie šypsojosi. Sovietų žmonės dažnai nesišypsodavo, ir Rusijoje tai vis dar nėra įprasta. Manoma, kad jei kam nors šypsaisi, tu kažko nori.“
Diskusijos metu Andrejus Kurkovas nevengė ir emigracijos temos. „Kai pradėjau lankytis Lietuvoje, man nuolat kartojo, kad šalis tuštėja, – sakė jis. – Pradėjęs laisvai keliauti supratau, kad pasaulio istorija tai yra migracijos istorija. Migracija vyksta nuolat. Juk pavyzdžiui, kai lenkai pradėjo emigruoti į Didžiąją Britaniją, sudarydami ten didžiausią mažumą, į Lenkiją pradėjo migruoti ukrainiečiai.“ Rašytojas pabrėžė, kad šiais laikais, kai tautiečiai išsibarstę po visą pasaulį, labai svarbu visų mūsų vienybė. Jis prisiminė Ukrainos Maidano įvykius: „Tuo metu aš pradėjau matyti vis daugiau ir daugiau Ukrainos vėliavų kitose šalyse. Ukrainiečiai, ypač jauni, suprato, kad turi parodyti, jog jie yra. Jie pradėjo organizuoti savo Maidanus: Bordo, Paryžiuje, Berlyne, Amsterdame, Varšuvoje ir kituose Europos miestuose. Kai šalyje yra reali karo grėsmė, iškyla tikras pavojus, kad šalis neišliks, tai priverčia tos šalies žmones susivienyti ir visai nesvarbu, kur jie gyvena.“
Paklaustas, kaip jam pavyko tapti žymiu rašytoju, Andrejus pasidalijo savo istorija. „Kai buvau trylikos, man pasakė, kad Sovietų Sąjungos rašytojai į darbą neina, o dirba namuose. Ta idėja man patiko. Būdamas aštuoniolikos metų parašiau savo pirmą novelę. Pradėjau siųsti ją leidykloms visoje Sovietų Sąjungoje. Ir, žinoma, jos visos ją atmetė. Mano brolis buvo disidentas, namo jis nešė užsienio knygas. Nusprendžiau slapta siųsti savo raštus į užsienį. Ir jie mane atmetė. Bet aš nesustojau. Rinkau vis daugiau ir daugiau atmetimų. Kasdien iki pietų rašydavau, o po pietų siųsdavau laiškus į leidyklas. Kai 1997 metais parašiau knygą „Mirtis ir pingvinas“ (angl. deth and the penguin), aš išsiunčiau keturiasdešimt laiškų su šios knygos ištraukomis. Ir staiga trys leidyklos panoro išleisti mano knygą! Aš sudariau savo pirmąjį kontraktą.“
Parašyti romaną „Šengeno istorija“ Andrejų įkvėpė du dalykai. Visų pirma, Marcelijaus Martinaičio poezija ir „Kukučio baladės.“ Jį sužavėjo tai, kokia maža vaizduojama Europa šioje poezijoje, kaip išnyksta visos šalis skiriančios sienos. Taip pat rašyti apie Lietuvą Andrejų paskatino lietuviai draugai: „Draugai lietuviai man tapo pavyzdžiu, kaip žmogus turi mylėti savo šalį. Jie parodė man savo šalį, ir tai įžiebė norą sužinoti vis daugiau ir daugiau apie Lietuvą. Ir ji man pasirodė tokia magiška. Tai – šalis, kurioje gali pamatyti stebuklų, grįžti namo ir kurti apie juos istorijas.“
„Kai nusprendžiau parašyti šią knygą, daug keliavau Lietuvoje. Lankiausi miestuose ir mažuose kaimuose. O pradėjęs rašyti knygą, supratau, kad negaliu jos parašyti neįtraukęs vieno lietuvių kūrinio, kurį žinau nuo vaikystės – Kukučio“,- prisiminė rašytojas.
Andrejus pasakojo ir apie bendravimą su Marcelijumi Martinaičiu, kuris yra vienas mylimiausių jo rašytojų. „Manau, kad kiekvienai tautai reikia koncentruoto, filosofiško jos simbolio. Lietuvoje toks simbolis – Kukutis. Deja, bet ne visos šalys tokį simbolį turi. Ukrainoje tokio nėra, gal jis dar nesukurtas. Juk ne visos šalys palaimintos turėti tokį nuostabų rašytoją kaip Marcelijus Martinaitis.“
Beje, Andrejus baladę apie Kukutį ir dainuoja, pritardamas gitara. Turėjo viltį padainuoti kartu ir su Vytautu Kernagiu – kiekvienas sava kalba. Audrius Siaurusevičius juos supažindino, deja, padainuoti kartu jie nespėjo…
Vilmantė Žukauskaitė

Lietuviai nedažnai tampa pagrindiniais veikėjais užsienio rašytojų kūriniuose. Romanas ,,Šengeno istorija“ – būtent toks. Vienas žinomiausių ukrainiečių rašytojų pasaulyje Andrejus Kurkovas pasakoja apie lietuvius tėvynėje ir Europoje. Romanas apie tris jaunų lietuvių poras prasideda 2007 m. pabaigoje, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare. Bevizio režimo sienos jauniems, užsispyru-siems ir energingiems jaunuoliams reiškia ne tik daugybę naujų galimybių, bet ir klausimų, iššūkių bei atradimų.
2007 m. gruodžio 20 d. vakarą vienkiemyje prie Anykščių susirenka trys jaunų lietuvių poros, susipažinusios netoliese vykusiame muzikos festivalyje. Draugai laukia vidurnakčio, kuriam atėjus, Lietuva simboliškai pakels pasienio užtvarus į Lenkiją bei Latviją ir taps pilnateise bevizio judėjimo Europos nare, Šengeno zonos dalimi. Neuždarytos valstybės sienos bičiuliams atvers jaudinančio laukimo, drąsių svajonių ir naujų galimybių kupiną nepažintą pasaulį.
Jiems į pagalbą skubės dar vienas romano veikėjas – keistokas, energingas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. 2007 m. gruodžio 21 d. naktį Kukutis tapo pirmuoju žmogumi, Šeštokų pasienio punkte be paso perėjusiu Lietuvos – Lenkijos sieną. Jis klajoja po Europą ir stengiasi padėti lietuviams, svetimoje šalyje patekusiems į bėdą. ,,Šengeno istorija“ dedikuota būtent Kukučio kūrėjui – ,,didžiam lietuvių poetui“ Marcelijui Martinaičiui.

Rubrikoje Vakar, šiandien, rytoj.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *