„Kelionės – tai vienas geriausių dalykų, ką gali žmogus veikti gyvenime“

Vasara – tai įspūdžių, pramogų, geriausių emocijų ir, žinoma, kelionių metas. Neretai žmonės keliauja tik dėl to, kad pabėgtų nuo bėdų, kurios dažnai iš paskos sekioja. Džiaugiuosi, kad šia tema su manim pasikalbėti sutiko buvusi žiburietė, dabar TV3 televizijos žurnalistė, dainuojanti ir muzikuojanti Milda Noreikaitė. Pasak jos: „Kelionės – tai vienas geriausių dalykų, ką gali žmogus veikti gyvenime“. Šiuo metu Milda nekeliauja, tačiau atsukusi laiką atgal, džiaugiasi gražiais prisiminimais iš šalių, kuriose jai teko apsilankyti. Tokių, kaip Rytinė Amerikos pakrantė, Ispanija, Graikija. Tačiau nė viena iš jų neužpildė tuštumos, kurią jautė žurnalistė, taip, kaip Indija.

Milda sako, kad, atvykusi į išsvajotąją Indiją, atrado tai, kas yra svarbiausia keliaujant – vidinę ramybę. Paklausta, kodėl nutarė vykti į Indiją, Milda prisiminė apie perskaitytą Radhanatha Swamis knygą „Kelionė namo“. Šioje knygoje vienas amerikiečių dvasininkas dalinosi mintimis apie savo gyvenimą, apie tai, kaip jis, būdamas maištingu paaugliu, pradėjo ieškoti gyvenimo kelio, jo prasmės. Gyvenimo prasmės ieškojimas jį sugrąžino namo į Indiją, į šalį, kuri, kaip knygos veikėjas ir apibūdino, yra mūsų visų namai ir joje visi laukiami. Ši knyga ir įkvėpė Mildą domėtis Indija, o prieš vykdama Milda dar lankėsi Vilniuje vykusiose paskaitose. Jose ir sutiko mokytoją Anantara Das, kuris norintiems keliauti į Indiją padeda ją pažinti dvasiškai.
Paskaitos, kurias lankė Milda, pirmiausia padėjo pamatyti vidinį Indijos grožį. Mes, europiečiai, pripratę gyventi gražiame pasaulyje, vargu, ar įžvelgtume Indijos vertybes, jei galvotume tik apie materialius dalykus. Milda prisipažino, kad yra viena iš tokių žmonių, bet kartu džiaugėsi, kad, prieš atvykdama į Indiją, ji jau žinojo, kas jos laukia, ir nesistebėjo, pamačiusi mėšlo ant kelio ar nudvėsusią karvę šalimais. Tai, kas mums kartais sunkiai suvokiama, ten žmonėms – kasdienybė. Pamačiusi jų kasdienybę, tokius vaizdus, kaip kad žmogus be kojos, prašantis išmaldos, ar berniukas be akies gailiai prašantis šokolado, Milda supratusi, kad „…pasaulį reikia priimti tokį, koks jis yra, ir visų žmonių ar gyvūnų nei tu, nei kas kitas neišgelbės.“ Kita vertus, ten žmonės stengiasi vieni kitus apsaugoti. Vietiniai šaukia ant žmonių, pasimaišiusių po kojomis, nes juos myli, nori įspėti ir apsaugoti.
Važiuodama į Indiją Milda nebuvo išsikėlusi sau konkretaus tikslo, ko ieško ir ko tikisi. Važiavo atvira širdimi, dabar Milda sako, kad pirmoji pažintis su Indija žadina norą šią šalį pažinti dar giliau.

Gerda Mickevičiūtė