Saulutės, mėnuliukai vietoje eurų

Virginijus Sinkevičius – ūkio ministras – ant laktos Seime iškėlęs abi rankas suspaustais kumščiais, tarsi Pasaulio futbolo taurės turnyre pasiekęs tris įvarčius lemiamose rungtynėse ir užėmęs namo vykstančios vokiečių rinktinės vietą. Premjeras Saulius Skvernelis čia pat, šalia – laimingas it arbatinukas: valdančiajai koalicijai paskutinėmis parlamento sesijos dienomis pavyko patvirtinti keistai sukonstruotą, tačiau visais kanalais reklamuotą mokesčių bei pensijų reformą.
Žurnalistai kraustosi iš proto, ieškodami, kas galėtų nešališkai išaiškinti jų kanalų auditorijai, kas gi keisis. Ponas Skvernelis sako, kad viskas bus jėga, kad visi, kurie tuo metu stovi aplink jį ir jį filmuojančią kamerą neregėtai išloš, nes galės džiaugtis didesnėmis pajamomis iš darbo sutartinių santykių.
Opozicija prognozuoja, kad iš viso šio triukšmo, audros stiklinėje gausis šnipštas – pajamų padidėjimas bus labai simboliškas, tačiau didžiausia problema – per kelerius metus susidarysianti 1,5 mlrd. Eur viešųjų finansų (skirtumas tarp biudžeto pajamų ir išlaidų) skylė.
Reporterių kalbinami finansų analitikai, ekspertai – taip pat itin santūrūs ir, nors nepratrūksta kritika valdžiai, bet ir susituri toliau nuo euforijos. Galima net įtarti, kad finansų analitikus labiau domina, ką ši valdžia galų gale padarys su pensijų sistema. Žinoma, ir kokios bus to padarymo pasekmės.
Klausimų turiu ir aš. Visai ne kaip analitikas. Kaip būsimasis pensininkas (man ligi to džiaugsmo liko per du dešimtmečius). Vertindamas pensijų sistemos pokyčių pristatymą viešojoje erdvėje, aš numanau, kad privačius pensijų fondus ir antrosios pakopos pensijų kaupimą valdžia dusins visomis išgalėmis, todėl turėčiau neatmesti galimybės, kad po kiek laiko su savo antrojoje pakopoje sukaupta kelių tūkstančių eurų suma būsiu savanoriškai priverstas (yra toks sovietiškai komunistinis būdas) persinešti visą tą reikalą iš SEB pensijų fondo į „Sodrą“.
Kaip minėjau – neatmetu galimybės, ypač jei valdžia privatiems fondams demonstruos visokeriopą neapykantą it kokiems parazituojantiems ūkio subjektams (paklausykite p. Jakeliūno, Seime vadovaujančio biudžeto ir finansų politikai!).
Šioje vietoje visu balsu jau mano fobijas raminančius šios valdžios apologetus, esą be reikalo čia tapau juodus kvadratus Kazimiro Malevičiaus stiliumi: bus Lietuvoje ir pasirinkimo teisė, ir galimybė (į tai labai panaši išskirtinė „Sodros“ misija tvarkyti sukauptos pensijos anuitetą – tiesiog patvirtina šventą Lietuvoje pasirinkimo „galimybę“) ir demokratija. Nesgi tokios valdžios „ant Lietuvos“ dar nebuvo.
Todėl, kadangi turiu pripažinti, kad šia valdžia netikėjau ir juolab nebetikiu, turiu pusbjaurį klausimą. Taigi, jeigu mane valdžia savanorišku – priverstiniu būdu su sukauptais tūkstančiais išlydės atgal į „Sodrą“, kas ten bus: mano sąskaita su atsineštų eurų kiekiu, ar „Sodroje“ įprasti „atsiskaitymo vienetai“, „saulutės“, „mėnuliukai“ beigi kiti konkrečios finansinės išraiškos bei prasmės neturintys fantai?
Tai, jeigu bus taip, tai, gerbiamieji pensijų sistemos reformuotojai, palinkėčiau jums kolektyvinės kelionės į Peru, kur internautai gana seniai surado miestelį, pavadintą Nahuj (kiti pavadinimo variantai Njavis (isp. Nahui, Nawi), pilnas pavadinimas Njavi Čapis (Nahui Chapi) – kaimas Peru, Kusko departamente, Kanaso provincijoje, Langio apygardoje, į pietvakarius nuo Sikuanio. Sakoma, kad ten labai gražu: netoli Langio lagūna (laguna Langui), esanti tarpukalnių slėnyje, prie tekančios upės. Greta stūkso Njavio kalnas (4208 m). Tik apie 50 gyventojų. Yra net koplyčia (informacija iš Wikipedia).
Aš maždaug nutuokiu, kodėl „Sodros“ „saulutės“ ir kiti fantukai šios įstaigos vadybininkams bei politikams yra patogesni už konkrečių žmonių, kurie „Sodron“ perveda savo pinigus, kaupiamąsias sąskaitas. Todėl, kad visi yra absoliučioj nežinioj, kokias „reformas“ atneš į Seimą galbūt kiti nei dabartiniai politikai. Tad ir įsipareigoti saugoti klientų pinigus neapsimoka. Neapsimoka už juos atsiskaityti. Todėl ir aš netikiu „Sodra“, kaip siūlo šios institucijos rėmėjai politikai. Ir taip bus, kol aš „Sodroje“ neturėsiu savo sąskaitos ne tik pensijai, bet ir sveikatai, gal net papildomam jos draudimui, nedarbingumui ir panašiems dalykams.
Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl politiniu lygiu žlugo prieš keletą metų pradėta diskusija, kad finansinės institucijos, disponuojančios Lietuvos būsimųjų pensininkų pinigais, negalėtų investuoti lėšas į Lietuvos bei kitų šalių valstybės valdomas įmones. Lietuvos energetikos sektoriuje tokios įmonės jau visai padoriai bei skaidriai valdomos (skirtingai nei Valstiečių – žaliųjų politika), dažniausiai iš reguliuojamos veiklos veikia pelningai ir valstybei kasmet sumoka solidžius dividendus. O galėtų mokėti ne į valstybės biudžetą, o į tas institucijas, kurios veikia kaupiamųjų pensijų sistemoje. Net „Sodrai“, su sąlyga, kad tų eurų ji neverstų kvailai atrodančiais simboliukais.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *