Namų ūkis

Liepos mėnesio priminimai

Sode, darže, gėlyne…
Atrodytų, kad liepą belieka tik gėrėtis ir grožėtis savo darbo vaisiai – viskas žydi, mezga, auga ir bujoja. Bet darbų darbelių vis randasi.
Šiemet anksti baigė žydėti bijūnai. Ten, kur mažiau palijo, būtina jų kerus gausiai laistyti, gerai apdėti kompostu, įterpti perpuvusio mėšlo. Tegul krauna žiedinius pumpurus kitiems metams.
Ir peržydėjusiems vilkdalgiams dėmesio nepagailėkim. Galima juos persodinti, tik būtina pašalinti seną šakniastiebio narelį. Reikėtų sutrumpinti lapus, tegul iki žiemos stiprėja, leidžia naujas gyvybingas šaknis.
Gal dar neiškasėte svogūninių gėlių? Iškasę gerai apdžiovinkite ir laikykite sandėliuke. Tulpes pirmą mėnesį geriau laikyti 22 – 25 laipsnių šilumoj, o vėliau mėnesį vėsiau – esant 12 -13 laipsnių. Narcizus – 10 dienų 20 – 22 laipsnių, o dvi savaites iki sodinimo – 3 laipsnių temperatūroje.
Hiacintus pirmąsias 10 dienų laikykime 30, vėliau penkias savaites -25, o prieš sodinimą – 17 laipsnių temperatūroje.
Reikėtų retkarčiais išskinti nužydėjusius gėlių žiedus, kad nebrandintų sėklų, o greičiau skleistųsi nauji žiedai… Radę pageltusių lapų, nuskinkime, papurenkime žemę.
Sausra šiemet pamažino darbo vejos pjovėjams. Teko net laistyti išdžiūvusias pieveles. Tuomet žolę pjaukime kiek galima aukščiau.
Gėles palaistykime augalų, turinčių fitoncidinių medžiagų, ištraukomis. Tai apsaugos nuo grybelinių ligų. Tiks kraujažolių, česnakų, kiečių, serenčių ištraukos.
Būtinai patrumpinkime nužydėjusių vijoklinių ir kitų rožių ūglius. Vasarą patariama rožes mulčiuoti, kad ilgiau neišgaruotų drėgmė. Mulčas papildo organinių medžiagų kiekį dirvožemyje.
Jeigu darže jau atsilaisvino vietos, pavyzdžiui, nukasėte ankstyvųjų bulvių keletą kerelių, paberkite krapų ir rudenį turėsite šviežių. Galima sėti ir rūgštynes, rabarbarus kitų metų derliui.
Nepamirškime purenti dirvos. Sausroj greitai dedasi stora kieta pluta. Giliau purenkime apie šakniavaisius.
Braškes suvalgėme, bet nepalikime nesutvarkyto braškyno. Jei sausra, laistykime, būtinai nukirpkime lapus.
Atminkime, kad augalams nuolat reikia dėmesio – stebėkime juos, grožėkimės, bet reikalui esant, ateikime į pagalbą.
Sodai žada gerą derlių, tačiau krituoliai jau dabar kelia rūpestį – surinkime juos ir užkaskime.
Bitininkai kopinėja medų, suka. Kopinėti geriau pavakare, kai bitės jau po darbymečio.

Namams…
Liepą, kai viskas aplink mus žydi, pats metas ir savo namus priversti žydėti. Paprastai jie „sužydi“ per jubiliejus, gimtadienius. Kartais vargstame su didelėmis puokštėmis, gaiviname jas, stengiamės kuo ilgiau išlaikyti brangiai pirktas gėles. O štai dabar galime improvizuoti, tapti dizaineriais, floristais, nustebinti savo išmone namiškius, svečius ar tiesiog patiems sau pasidaryti šventę.
Idėjų galima pasisemti iš įvairių žurnalų, tačiau tai metas, kai reikia tik trupučiuko fantazijos ir skirti tam laiko. Puokštėms tiks viskas, kas šiuo metu žydi pievose miške, sode ar jūsų gėlyne.
Štai klevo sparnavaisiai, iš kurių vaikystėje klijuodavom sau nosis, puikiausia žaliava įvairioms girliandoms. Plonyte ir minkšta vielute surinktus „sparnelius“ ar „snapelius“, nežinia kaip vadinate sparnavaisius, sujungę į girliandas, kurios būna gana patvarios, galite puošti vazas iš lauko pusės, dėti vidun į vandenį, puošti šviestuvų gaubtus, ir ką tik sugalvosite. Tiesiog pakabintos ir plevėsuojančios jos labai gražiai atrodys prie balkono durų, lango. Tik snapelių teks pasirinkti daugokai.
Pietų stalui papuošti žemą ir akį traukiančią  puokštę lengvai pasidarysite iš builio žiedų, kraujažolės, šiurpinių gvazdikėlių ar kitokių žiedelių. Panaudokite oazę, platų stiklinį spalvotą indą.
Jau skleidžiasi didžiuliai hortenzijų žiedai. Juos taip pat lengva panaudoti įvairiuose induose, vazose. Jei dar pridėsite jau surištą minėtą snapelių girliandą, puokštė atrodys pritrenkiančiai.
Nuostabiai tarpusavyje dera neprasiskleidę rožių pumpurai ir aguonų galvutės, žemuose indeliuose sukomponuotos ir sujungtos smilgomis, kokiais nors didesniais žaliais lapais gali tapti vaišių stalo puošmena, ar tiesiog ant mažo stalelio jaukiai džiugins jūsų akis.
Surištas varpų pėdelis stovės ilgai, iki žiemos. Jei papuošite rugiagėlėmis, ar kitomis gėlėmis, teks pamerkti, o šioms nuvytus, tiesiog žiedus ištraukite, pėdelį pastatykite sausai.
Į platų stiklinį ar keraminį indą merkime  ir labai skirtingus augalus…ir gėlių žiedus, ir krapo šakelę, ir viską, kas jums po ranka darže ar gėlyne. Tuomet beliks apsispręsti – derinti spalvas ar rinktis labai kontrastuojančias. Valia jūsų fantazijai.
Nerinkime žiedų per kaitrą. Pasivaikščioję anksti ryte ar pavakare, pareikime su žolynais ir, pasitelkę išmonę, puoškime namus. Kada, jei ne dabar, ne vasarą?

Sveikatai…
Vasarą pats metas idealiai suderinti du dalykus – pasivaikščiojimus ir žoliavimą. Apie vaikščiojimo naudą jau esame kalbėję. Tačiau šį kartą norisi paraginti išmėginti šiaurietišką ėjimą su lazdoms. Šiame ėjime dirba net 90 proc. kūno raumenų. Nors technika nėra sudėtinga, tačiau vaikščiodami neteisingai tiesiog negausite naudos.
Įsigijus lazdas, kurias labai svarbu pirkti pasitarus su specialistu, pritaikytas jūsų ūgiui, verta nueiti bent į vieną kitą pamoką. Galime ir internete rasti vaizdo įrašų, pamokėlių.
Avalynę pasirinkite patogią, su pastorintu padu, atrama kulnui.
Labai svarbu taisyklingai statyti pėdas, ir dar svarbiau – rankų judesiai. Rankos turi dirbti iš pečių, plačiais mostais.
Lazdos čia skirtos ne pasiramsčiavimui, nes, taisyklingai atsispiriant, dirba ne tik kojų, bet ir viršutinės kūno dalies raumenys, sveiksta stuburas.
Reikėtų išeiti pavaikščioti bent tris kartus per savaitę. Atstumą pasirinkite pagal savo jėgas, pamažu galima ilginti. Na, o maršrutas pats įvairiausias – nelygu ar eisite akis paganyti, ar pažoliauti.
Liepą dar yra ką rinkti pievose ir miškuose. Papildykite savo atsargas čiobreliais, gysločiu, raudonėliu, trispalve našlaite, ežiuole…
Tik visuomet prisiminkime, kad gamtos atsargos ne beribės. Rinkime jas taupiai, tausodami žemės dovanas.
Mėgaukimės vasara protingai, nepervargdami karštomis dienomis. Neskubėkime visko suspėti – vasara dar tik įpusėjo, gražių dienų!

Pašnekesiai

Toliuos – bokštas. Kapinaitės.
Žolėse – žiogai.
Alpstantis kaitroj alksnynas
Ir – laukai laukai…
O drugelių pritaškyta
Laukuose tuose!
Štai koks švyti pro smilgyną –
Kapinių dvasia.
Bet juk tai…skarelės kraštas…
Pakelės darže
Ravi burokėlių lysvę
moteris nėščia.

Nepaprastai vasariškas man šis Donaldo Kajoko eilėraštis… O jau tas skarelės kraštas, tai lyg artėjančių Oninių nuojauta, atlaidai, šviežia duona. Vidurvasaris! Taip ir norisi ištrūkti į tuos pilnus žiogų ir drugelių laukus, kvėpti alsų rugienų kvapą ar nugriuvus į žydinčią pievą, kaip vaikystėje, paganyti debesis. Bet gal nei šis nei tas, tos jaunatviškos šėlionės… Juolab kad reiktų jau susikaupti Valstybės dienos šventei. Kokia graži tradicija prigijo giedoti kartu Tautišką giesmę! Kiekvienąkart sunku sutramdyti susikaupusias jaudulio ašaras, ir visai nesvarbu, ar tu dideliame žmonių sambūryje, ar tik prie televizoriaus ekrano, tas galingas vienybės jausmas priverčia širdį plakti tankiau. Dedi ranką ant krūtinės ir lyg per išpažintį mintyse prabėga visa, ką esi įsipareigojęs, nejučia klausiant savęs, ar tikrai visada ir viską, ką privalėtum, darai VARDAN TOS…?
Kaip bebūtų skaudu ir sunku pripažinti, manau ne vienas jaučiame šiokią tokią sąžinės graužatį. Ir jau sunku suvokti, ar čia pats žmogau esi apkerpėjęs ir praradęs pareigos jausmą, ar tiesiog pasiduodi visuotiniam niurzgėjimo, nepasitenkinimo, įvairiausių skandalų ir intrigų liūnui, besiveržiančiam į tave iš visų pusių.
Va, tokios akimirkos gerai supurto, pakrato iš vidaus, kad net kuriam laikui nusimeti tą išorinio purvo sluoksnį, pasijauti pakylėtas, geresnis, švaresnis. Ech… Tiesa, dar pamiršau pasidžiaugti – Dainų šventė! Ir kas gali būti gražesnio! Na, tuomet jau „lipte prilimpu“ prie televizoriaus ekrano. Siela pailsi nuo dainų skambumo, šokių margumo, gražių sveikinimų, vainikavimų. Duokdie gražaus oro dainininkams, šokėjams, svečiams. Na, o po visų švenčių niekur nesidėsi: vėl liepos darbai, pirmasis derlius. Teks ir į tą Kajoko aprašytą burokėlių lysvę įkristi. Taip ir Oninių sulauksim. Pagal tradiciją per Marijos motinėlės šventę giminės seniau suvažiuodavo, pyrago ar duonelės iš naujo grūdo būtinai išsikepdavo.
Gražios ir šiltos liepos –
Jūsų Augustina

Jau prisirpo vyšnios…

Saldi vyšnių sriuba
Reikės: 1 kg vyšnių, 200 g makaronų, pusės stiklinės cukraus, 3 šaukštų krakmolo.
Kauliukus iš vyšnių išimame ir dedame jas į verdantį  pasaldintą vandenį. Paverdame keletą minučių. Šaltame vandenyje išleidžiame krakmolą ir maišant, kad nesusidarytų gumuliukai pilame į sriubą, užverdame. Atskirai išverdame makaronus, dedame į sriubą. Galima patiekti ir šiltą, ir šaltą, pasiskaninti grietine ar plakta saldžia grietinėle.

Šventinis vyšnių pyragas su maskarponės sūriu
Tešlai: 300 g miltų, 100 g sviesto, 4 šaukštai cukraus, kiaušinis, 2 šaukštai migdolų likerio, žiupsnelis vanilinio cukraus, du šaukšteliai kepimo miltelių.
Įdarui: 200 g vyšnių, 150 g šokolado, 2 šaukštai sausainių trupinių.
Užpilui: 250 g maskarponės sūrio, 150 ml grietinėlės, 4 kiaušiniai, po 4 šaukštus cukraus ir vanilinio pudingo miltelių.
Papuošimui: vyšnių ir 100 g juodojo šokolado.
Kambario temperatūros sviestą išplakame su cukrumi iki purumo, įmaišome vanilinį cukrų, įmušame kiaušinį ir dar kartą išplakame. Į plakinį beriame persijotus miltus kartu su kepimo milteliais ir vėl plakame iki vientisumo, įpilame migdolų likerio ar migdolų lašų. Paruoštą tešlą sukrėskime į išardomą ir riebalais pateptą kepimo indą, išlyginkime paviršių. Šokoladą sutrupiname, sumaišome su trupintais sausainiais ir gautu mišiniu tolygiai apibarstome tešlą. Ant viršaus išdėliokime vyšnias.
Užpilą gaminkime taip: kiaušinius, sausojo vanilinio pudingo miltelius, maskarponės sūrį, cukrų ir grietinėlę išplakime iki vientisumo ir juo užpilkime vyšnias. Pyragą pašaukime į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkime apie pusvalandį, kol jis pasidarys gražios auksinės spalvos. Atvėsusį pyragą dedame ant padėklo, apipilame tirpintu šokoladu ir puošiame vyšniomis.

Nevirta vyšnių uogienė
Vienam kilogramui išaižytų be kauliukų vyšnių  reikia 1 kg cukraus.
Po truputėlį pilame į uogas cukrų ir sukame mediniu šaukštu kol visas cukrus ištirps, o masė pradės gražiai blizgėti. Tuomet supilstome į švarius iškaitintus indus, sandariai uždarome  ir keletą dienų laikome šaldytuve. Vėliau galima laikyti ir vėsioje patalpoje. Žiemą turėsite labai kvapnios vyšnių uogienės.

Vyšnių padažas prie mėsos ar sūrio
Reikės: 500 gramų vyšnių (be kauliukų), 150 gramų cukraus, 80 mililitrų obuolių acto (arba balzamiko acto), 1 svogūnas, 1 šaukštelis druskos, 1 šaukštelis garstyčių miltelių, po pusę šaukštelio maltų gvazdikėlių, juodųjų pipirų, cinamono. Iš šio kiekio pagaminsite apie 400 ml padažo.
Į storadugnį puodą suberti vyšnias (tinka ir smulkintos mikseriu), smulkiai kapotą svogūną ir cukrų, užvirinti ir kaitinti ant ugnies apie pusvalandį, kol svogūnai tampa permatomi, o padažas sutirštėja.
Suberti garstyčias, gvazdikėlius, cinamoną, pipirus, druską, supilti obuolių actą, tada užvirinti ir maišant pakaitinti.
Karštą padažą išpilstyti į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukti steriliais dangteliais. Tada apkloti rankšluosčiais ir palikti atvėsti.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *