Kaip išgyventi?

Praėjusią savaitę vykusiame didžiausios žemdirbių visuomeninės organizacijos – Lietuvos ūkininkų sąjungos – suvažiavime aštriausios diskusijos kilo dėl ES paramos žirklių nustatymo stambiesiems ir smulkiesiems ūkiams. Stambieji ragino neskaičiuoti jų pinigų, o smulkieji klausė, kaip jiems išgyventi.

Panašus klausimas šiandien kyla ir daugumai mūsų rajono ūkininkų, nes mūsų krašte esama tik vieno kito ekonomiškai stipraus, naujausias technologijas naudojančio ūkio, būtent tokio, kokiam LŪS pirmininkas Jonas Talmantas pranašauja viltį išgyventi. O ką daryti mažesnių ūkių šeimininkams, tiems, kurie laiko po keliasdešimt karvių ar galvijų, dirba ne šimtus, bet dešimtis hektarų žemės? Nejaugi pamažu augintas, savo šeimos jėgomis ir „juodu“ darbu kurtas ūkis pasmerktas žlugti? Deja, realybė nedžiuginanti. Lietuvoje, o ir mūsų krašte, fermos tuštėja. Ir dar labiau tuštėtų, jeigu kai kurių perspektyvos nematančių ūkių savininkai neturėtų įsipareigojimų bankams ar technika, trąšomis prekiaujančioms įmonėms. Apie tai kalba ir Leskavos kaimo ūkininkė Onutė Masikonienė.
Masikonių ūkyje – aštuoniasdešimt melžiamų karvių, ūkininkai dar augina ir prieauglio, tačiau, kai paskaičiuoja gautas „pajamas“, darosi liūdna. Ūkyje pagaminamo vieno litro pieno savikaina – 0,20 Eur, o perdirbėjai už litrą pieno sumoka po 0,19 Eur, todėl einama į minusą ir, pasak ūkininkės, prilaiko tik įsipareigojimai, kitu atveju jų karvutės taip pat išvažiuotų pas kaimynus. Juo labiau šiemet, kai per sausrą gyvulius reikėjo šerti žiemai paruoštu pašaru. Taigi teks dar ir pašarus pirkti.
O. Masikonienė, kaip ir dauguma ūkininkų, nieko gero nesitiki ir iš planuojamo kurti Rizikos fondo. Ūkininkės manymu, fondas gal ir pasiteisintų, jeigu sutartis būtų trišalė, jeigu fonde būtų kaupiamos perdirbėjų, valstybės ir ūkininkų lėšos. Kokia nauda iš tokio fondo, jeigu tik patiems ūkininkams teks susimokėti.
Prienų ūkininkų sąjungos pirmininko Martyno Butkevičiaus nuomone, dėl to, kad šiandien pieno gamybos sektoriuje tokia liūdna padėtis, kalčiausias V. Baltraitienės ministravimo laikais priimtas Pieno įstatymas, sukiršinęs stambių ir smulkių bei vidutinių ūkių pieno gamintojus. Prie žlugdymo dar prisidėjo politikai, o šiemet ir gamta. Pievos išdegusios, tad prastėja ir pieno kokybė. Susidariusia situacija naudojasi ir perdirbėjai, neskubantys kelti pieno supirkimo kainų.
– Pritariu suvažiavime Jonavoje pasisakiusiems už išmokų stambiesiems ūkiams mažinimą. Lig šiol stambieji, gaudami didesnes pajamas, ir išmokų gavo daugiau, ir pirkdami didesniais kiekiais – už viską mokėjo pigiau. Dauguma suvažiavimo narių yra linkę pritarti tiesioginių išmokų ribojimui – kol kas iki 150 tūkst. eurų, o nuo 2021-ųjų – iki 100 tūkst. eurų. Manau, kad mūsų skyrius taip pat pritars šiam siūlymui, – sako M. Butkevičius.
Jis taip pat mano, kad prie susidariusios situacijos prisidėjo ir ūkininkų pasyvumas, kooperacijos ignoravimas, bendros pozicijos neturėjimas. Pasak vietos ūkininkų sąjungos vadovo, pavienius ir dar susiskaldžiusius tarpusavyje ūkininkus daug paprasčiau prispausti ir žlugdyti. Todėl jis viliasi, kad naujai įsiregistravusi Smulkių ir šeimos ūkių pieno gamintojų asociacija bus aktyvi, vienijanti ir racionalius pasiūlymus teikianti organizacija.
Ramutė Šimukauskaitė