Prisilietimas prie katalikiškojo tikėjimo pradinės versmės Užuguostyje

Kiekvienas mūsų krašto kampelis tarsi amžių dulkių užpustyta mažoji Troja, turtinga savo istorijos perlais ir slėpiniais. Tereikia tik prie jų prisiliesti, ir jie prabyla patrauklia kalba. Šįkart – apie keturių giminystės ryšiais susijusių įtakingų LDK didikų Daugirdų, Zavišų, Tolvaišų, Liackių pastangas, rūpinantis katalikų tikėjimu, ir apie Užuguosčio bažnyčią XV – XVIII amžiuose. Pažymime 387-uosius metus nuo pirmosios parapijos atsiradimo ir 300 metų savarankiškos, nuo Stakliškių nepriklausomos parapijos jubiliejų.
Prienai ir Jieznas dar buvo istorijos ūkuose, kai Vytauto Didžiojo bajoras Jonas Daugirdas, vėliau – Vilniaus vaivada (mirė 1443 m.), fundavo Užuguosčio bažnyčią. Dėl silpnos tuometinės Vilniaus vyskupijos kanceliarijos šis dokumentas, kaip ir daugybė kitų LDK pirmųjų bažnyčių steigimo, valdovų ir bajorų įsipareigojimų jomis rūpintis dokumentų, neišliko. Remiamės tik tais dokumentais, kuriuos istorija išsaugojo. 1495 m. Jono Daugirdo anūkas, Gulbės herbo bajoras Mykolas Užuguostyje įkūrė Darsūniškio bažnyčios altariją, kurios altarista turėjo laikyti trejas mišias už mirusiuosius Daugirdo giminės atstovus, fundatorių ir jo žmoną. Tai buvo trečioji bažnyčia Kauno dekanate (po Kauno ir Darsūniškio bažnyčių) ir pirmoji bajorų, o ne valdovo funduota bažnyčia. Palyginimui, Prienuose 1604 m. funduota bažnyčia kartu buvo ir Birštono filijos bažnyčia, Stakliškėse – 1586 m., Jiezne – 1640 m. (parapija veikė nuo 1631 m.), Aukštadvaryje – 1518 m. VDU istorikė Vaida Kamuntavičienė nustatė, kad minimą fundaciją pratęsė Mykolo Daugirdo dukra, karališkojo stalininko Jono Janavičiaus Zavišos žmona, 1522 m. bažnyčiai skirdama trečdalį savo pajamų iš valdų Užuguostyje. Vėliau Marijai Daugirdaitei – Zavišienei mirus, jos vyras, Gulbės herbo bajoras Jonas, svainis Jurgis ir jo žmona Elžbieta bažnyčiai suteikė Veršio dvarelį su trimis valstiečiais, žeme ir inventoriumi bei pastatais (Valda Kamuntavičienė. Kauno dekanato bažnyčių raida XV – XVII – „Lituanistica. 2006. t. 68, nr.4, p.4-6). Didikai Zavišos bažnyčiai įtakos turėjo iki XVI a. 8 dešimmečio. Istorijos dokumentas liudija, kad dar 1574 metais vietinis Užuguosčio bajoras Petras Mackavičius pardavė žemės sklypą Užuguosčio klebonui, kurio pavardė neminima (MAB Rs, F.264, b.933, p..19-21). XVI amžiaus pabaigoje žemes aplink Užuguostį įsigijo žymūs Gulbės herbo Žemaitijos bajorai reformatai, įtakingi valstybės pareigūnai Tolvaišai, kilę iš Pakaunės Žemaitkiemio dvaro, palaikę glaudžius ryšius su reformatais Chodkevičiais. 1585 m. vietoje tėvo Mykolo pastatytos kalvinų medinės šventyklos Adomas Tolvaišas Rykantuose pastatė mūrinius kalvinų maldos namus. Užuguosčio bažnyčia tapo Rykantų kalvinų maldos namų maldos koplyčia. Iki šiol turimi faktai leidžia manyti, kad koplyčia daugiau tarnavo Adomo dukters Joanos Tolvaišaitės ir jos aplinkos maldai.

Tolerancija šeimoje – tolerancija valstybėje
Reformatė Joana Tolvaišaitė ištekėjo už rusėniškos kilmės kataliko, įtakingo LDK valstybininko, Minsko ir Žemaitijos pilininko, Žemaitijos generalinio seniūno, kelių dvarų, tarp jų – Aukštadvario valdų savininko Jono Alfonso Liackio (1570 – 1646). Liackis buvo atsidavęs katalikas, fundavęs Aukštadvario, Lapių, Šalčininkų, Leskavos, Viekšnių bažnyčias, pastatęs domininkonų vienuolyną Aukštadvaryje, kuriame buvo ir palaidotas. Jonas Alfonsas Liackis pasižymėjo LDK mūšiuose su rusais, turkais ir švedais. Protestantė ir katalikas šeimoje sugyveno darniai, susilaukė keleto vaikų. Vyras tiesiog įtikinėjo žmoną pereiti į katalikų tikėjimą. To laikotarpio pavyzdžiai mums primena, kad ne tikybos skirtumai (šiuo metu priklausymas skirtingoms partijoms), o profesinis išmanymas ir atsakingumas valstybei yra valstybininko ir savivaldybininko veiklos kriterijus. Žemaičių pilininkais XVII a. tarnavo reformatai Mikalojus ir Adomas Tolvaišai, Aleksandras Holovčinskis, katalikai Jonas Alfonsas Liackis, Juozas Pacas, Juozas Tiškevičius ir daugelis kitų. Tokia tvarka buvo ir kitose valstybinėse tarnybose.

Pirmasis Užuguosčio parapijos paminėjimas
XVII a. pirmajame ketvirtyje vykusi katalikų ir protestantų konfrontacija suvienijo katalikus. Nors ir neturėdami savo rankose maldos namų, jie juos steigė koplyčios didumo arba sodybose. Jeigu kalvinų tikėjimas labiau buvo susijęs su kai kuriomis Lietuvos didikų giminėmis, ypač Radvilų gimine, tai katalikų tikėjimas vienijo daugumą bajorų, net ir laisvuosius valstiečius. 1631 metais Vilniuje vyskupas Abraomas Vaina Vilniaus katalikų dvasiškių susirinkime įvardijo Kauno dekanate veikiančias katalikiškas parapijas: Kauno, Darsūniškio, Skarulių, Stakliškių, Prienų, Birštono, Semeliškių, Žąslių, Žiežmarių, Karmėlavos, Gegužinės, Užuguosčio (LDK valstybine lenkų kalba transkripcija – Zugosčie), Aukštadvario, Rumšiškių, Vandžiogalos ir Jiezno. Tą patvirtino Kauno dekanas, Darsūniškio klebonas Kazimieras Gžežickas (LVIA, f.694, ap.1, b.8, p.93). Parapija buvo gyvoji katalikų bažnyčios ląstelė. Bet be žemės pastatų, be dirbančių ūkyje žmonių, ji negalėjo išsilaikyti ir aptarnauti tikinčiųjų. Po vyro Jono Alfonso Liackio mirties 1646 m. Joana Tolvaišaitė Liackienė perėjo į katalikų tikėjimą ir 1649 m. fundavo medinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybą, nes senoji sugriuvo. Parapijai išsilaikyti buvo suteiktas Giriotiškių palivarkas su daugiau kaip 9 valakais žemės (190 ha), klebonui – per 2 ha. Buvo skirti valstiečiai ūkiui aptarnauti, nurodytos ūkinės prievolės maistu, grūdais. Daugiau apie parapijos istoriją išgirsite liepos 1 d. Užuguosčio šventėje, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidų metu.

Vytautas Kuzmickas, istorikas